Internetas kaip keistenybių kabinetas

Sveiki! Vėl rašau po tylos pertraukos. Tiesa, tuo metu, kai tyliu čia, esu aktyvus kitur, taip kad nesu visai beviltiškas. Kažkaip reikia prisiverst rašyt dažniau.

O tuo tarpu paskaitykit mano naujausią tekstą, kuriame susisteminau susikaupusias mintis apie atvaizdus internete, kurie neaišku kaip ir iš kur ten pateko: Paaiškink šį atvaizdą: internetas kaip keistenybių kabinetas

Reklama

Apie fotoalbumus ir virtualybę

Gero savaitraščio „Atgimimas“ autorė Daiva Simanavičiūtė parašė tekstą apie nuotraukas senuose šeimos albumuose ir virtualiose galerijose (bei skirtingą jų vietą mūsų sąmonėje). Šiame straipsnyje rasite ir kelis mano komentarus šia tema.

Seni šeimos albumai ir virtualios nuotraukos – tai ne tik žingsnis modernybės link, bet ir persikėlimas iš privačios erdvės į viešo vaizdų pasaulio šabakštyną. Vaizdų kultūra keičia mūsų matymą.

Praeityje tokie populiarūs šeimos albumai, atrodo, po truputį nyksta, ir vis dažniau masiškai yra tiražuojami virtualūs nuotraukų dienoraščiai. Vaizdiniai elementai yra vis reikšmingesni, aplinkinis pasaulis yra išoriškai vis labiau struktūruojamas, daiktų daugėja, o ir santykis su jais kinta.

Pilnas tekstas čią

Knyga in progress

„Dabar visi rašytojai.“ – pasakė toks epizodinis filmo „Aš žingsniuoju per Maskvą“ personažas, pradėdamas savo ilgą tiradą apie literatūros meną. O užbaigdamas ją pasakė: „Aš va dabar romaną rašau…“

Aš galėčiau pakartoti pastarąją jo frazę, nes irgi rašau romaną. Arba mikro-romaną. Bet kuriuo atveju, tai bus nemažas prozos gabalas. Kiek gi galima rašyti vien esė ir recenzijas?

Taigi, pagalvojau, kad įmesiu čia trumpą fragmentėlį iš to, kas jau parašyta. Ir kad jums intriga būtų, ir kad man būtų lengviau rašyti toliau (jei jau apsiskelbiau, turiu parašyt iki galo).

Gyvenimas kaip kine

Po ilgokos pertraukos pagaliau parašiau naują parodos recenziją. Tikiuosi, per tą laiką nepraradau įgūdžių. Šįkart tai paroda „ARTscape: Italija“ galerijoje „Vartai“, pristatanti italų Rä di Martino bei Gianluca ir Massimiliano De Serio ir lietuvio Ugniaus Gelgudos darbus.

Fotografinis pavydas ir žvilgsnio savininkiškumas

Keisti dalykai vyksta pakeitus gyvenamąją vietą. Pirma pamačiau merginos, kuri man buvo artima, atvaizdą vieno žinomo lietuvių menininko fotografijų albume. Užvakar pamačiau internetinėje Vilniaus architektūrinio paveldo duomenų bazėje namo ir jo vidinio kiemo, kuriame dabar gyvenu, nuotraukas, kuriose mano buto langai (tiksliau, juos uždengiančios senos langinės) ir fasadas atrodo taip, lyg niekas ten negyveno mažiausiai šešiasdešimt metų (nors fotografuota tikriausiai prieš keletą metų). Dabar kiemas ir suremontuotas fasadas su naujais langais atrodo visai kitaip. Ironiška ir tai, kad tą kiemą, kuriame dabar gyvenu, prieš du metus matydavau pro trečiame aukšte esančio buto, kuriame anuomet gyveno minėta mergina, langą. Bet kalbėsiu ne apie seną meilės istoriją, o apie keistus pojūčius, kuriuos sukėlė mano žvilgsnio susidūrimas su šiais atvaizdais — tiek merginos, tiek vidinio kiemo. Mano žvilgsnis ir yra tai, kas susieja šiuos elementus į vieną visumą, kurios centras yra tam tikri mano paties instinktai.