Archyvas pagal psichoanalizė

Paskaita „Nebereikalingi kūnai“

Posted in paskaitos with tags , , , , on kovo 1, 2010 by Jurij Dobriakov

Trečiadienį, kovo 3 d., su draugu ir nuolatiniu bendraautoriumi Tomu Čiučeliu skaitysime Vilniuje („ARTotekoje“, A. Strazdelio g. 1, prie Barbakano ir „Tamstos“) paskaitą „Nebereikalingi kūnai“.

Išsamus paskaitos anonsas ir visos papildomos detalės čia.

Labai kviečiu visus aktualiosios kultūros kritikai atvirus „Taboro“ skaitytojus :) Susimatysim!

—————————————————–

Papildymas: jau įvykusios paskaitos įrašas.

Sapnų geografija

Posted in sapnai with tags , , , on sausio 19, 2010 by Jurij Dobriakov

Aną naktį vėl sapnavau neegzistuojantį miestą, į kurį periodiškai patenku sapnuose. Tiesa, šįkart pirmą sykį neapsilankiau jame „fiziškai“ – važiavau su tėvais kažkokiu nepažįstamu keliu ir staiga pajutau, kad tas miestas, tapęs man toks pažįstamas, yra visai netoli, ir jei pasuksime į šalutinį kelią, gana greitai jį pasieksime. Taigi, pasiūliau tėvams padaryti lanką, kad parodyčiau jiems tą miestą, kur ne kartą lankiausi (dabar neprisiminsiu, ar pasakiau jiems tiesiog taip, ar leidau suprasti, kad tą miestą ne kartą sapnavau), bet jie pasakė, kad pernelyg ilgai užtruksime, todėl verčiau nuvažiuosime ten kitą kartą. Žodžiu, taip ir nepasukom to miesto link, nors labai norėjau. Buvo apmaudu ir sapne, ir pabudus. Skaityti toliau

Kodėl gamta iš tiesų yra Šėtono bažnyčia, ir kodėl turėtume džiaugtis praradę ryšį su ja

Posted in nesavalaikės įžvalgos with tags , , , , , , , on gruodžio 22, 2009 by Jurij Dobriakov

Aš nuolat dreifuoju tarp dviejų radikaliai skirtingų būsenų. Viena jų – ta laukinė, pirmykštė, beasmeniška ir skendinti chaotiškame fantasmagoriškų sapnų svaigulyje; žodžiu, sunkiai simbolizuojamas grynas subjektyvumas, tai, ką Hegelis pavadino „pasaulio naktimi“. Kita – racionalizuojanti, teoretizuojanti, viską paverčianti kalba; kitaip sakant, iš tos neartikuliuotos „pasaulio nakties“ išsiveržiantis konstruojamos reikšmės fontanas, kuris slepia nuo manęs ir aplinkinių tą nebylią tuštumą ir sukuria įspūdį, kad aš esu simbolinėje realybėje lengvai dalyvaujanti sociali būtybė. Skaityti toliau