Archyvas pagal nostalgija

Būti ne-savimi

Posted in nesavalaikės įžvalgos with tags , , , , , , , , on vasario 12, 2011 by Jurij Dobriakov

„Pavargau nuo Lietuvos“
„Nieko nebenoriu“

Tokį trafaretinį užrašą pamačiau šiandien leisdamasis nuo Liubarto tilto į Goštauto gatvę. Nujaučiu, kad trafareto autorius yra maždaug mano amžiaus, tai yra – faktiškai „mano kartos“ (šiandieninių dvidešimtmečių-trisdešimtmečių) atstovas. Taip pat nujaučiu, kad trafareto žodžiai ir daugybė galimų jų variacijų yra daugelio šios kartos atstovų gyvenimo motto. Ne visų, bet labai didelės dalies. Pirmiausia kalbu ne apie jaunimą iš „periferijos“, kuris tikriausiai tikrai pavargo nuo nykios kaimo tikrovės ir nedarbo, o apie tuos gerai išsilavinusius, gana platų akiratį turinčius, daug keliaujančius jaunus žmones, kurie vis labiau pasiduoda kažkokiam keistam nusivylimo, neišsipildymo, nostalgijos ir „vidinės emigracijos“ kultui. Skaityti toliau

Fotonostalgija

Posted in esė, tekstai kitur with tags , , on rugpjūčio 9, 2010 by Jurij Dobriakov

Sveiki visi! Vasarą mano virtualus taboras buvo iškeliavęs, bet štai jis ir vėl grįžta po klajonių. Kita vertus, tikiuosi, kad skaitot mano tekstus jau minėtame nemokamame laisvalaikio/kultūros leidinyje „370“.

Tuo tarpu parašiau štai tokį tekstą apie vaikystės fotografiją ir nostalgiją naujam Lietuvos fotomenininkų sąjungos žurnalo „Fotografija“ numeriui, kuris turėtų pasirodyti artimiausiu metu. Skaityti toliau

Gyvenimas kaip viešbučio kambarys

Posted in nesavalaikės įžvalgos with tags , , on sausio 25, 2010 by Jurij Dobriakov

Būna tokių dienų, kai ne iš šio ne iš to mane apima keista apgaulinga nostalgija (o gal tam reikia rasti kitą žodį, nes tikrai nostalgijai priežasčių nėra) – imu prisiminti įvairius žmones, kuriuos man per savo ligšiolinį gyvenimą teko pažinti vienokiom ar kitokiom aplinkybėm. Nugyvenau kol kas ne taip jau ir daug, bet tų žmonių, atrodo, buvo daugiau nei gali tilpti į mano galvą. Dauguma tų, kuriuos taip neplanuotai prisimenu, yra iš pakankamai senų laikų, ir ryšys su jais, aišku, jau seniai nutrūkęs. Gerai pagalvojus, net ir mano ryšys su pačiu ankstesniu savimi yra daugeliu atžvilgių nutrūkęs. Bet va – prisimenu kažkodėl. Skaityti toliau