Archive for the nesavalaikės įžvalgos Category

Būti ne-savimi

Posted in nesavalaikės įžvalgos with tags , , , , , , , , on vasario 12, 2011 by Jurij Dobriakov

„Pavargau nuo Lietuvos“
„Nieko nebenoriu“

Tokį trafaretinį užrašą pamačiau šiandien leisdamasis nuo Liubarto tilto į Goštauto gatvę. Nujaučiu, kad trafareto autorius yra maždaug mano amžiaus, tai yra – faktiškai „mano kartos“ (šiandieninių dvidešimtmečių-trisdešimtmečių) atstovas. Taip pat nujaučiu, kad trafareto žodžiai ir daugybė galimų jų variacijų yra daugelio šios kartos atstovų gyvenimo motto. Ne visų, bet labai didelės dalies. Pirmiausia kalbu ne apie jaunimą iš „periferijos“, kuris tikriausiai tikrai pavargo nuo nykios kaimo tikrovės ir nedarbo, o apie tuos gerai išsilavinusius, gana platų akiratį turinčius, daug keliaujančius jaunus žmones, kurie vis labiau pasiduoda kažkokiam keistam nusivylimo, neišsipildymo, nostalgijos ir „vidinės emigracijos“ kultui. Skaityti toliau

Reklama

Dvi aktualios išmintys

Posted in fragmentai, nesavalaikės įžvalgos with tags , on vasario 21, 2010 by Jurij Dobriakov

Ne mano:

„Turi kaip įmanoma labiau supykti ant savo situacijos, kad ji pradėtų keistis.“

Mano:

„Turi tapti kitų žmonių troškimų, svajonių ir energijų akumuliatoriumi, sukaupti juos savyje, kad gimtų kažkas didesnio už savo paties sudėtinių dalių sumą, ir išleisti tą keliagubai stipresnį dalyką atgal į žmonių aplinką.“

Technologijų sutrikimai yra proga pasidžiaugti

Posted in fragmentai, nesavalaikės įžvalgos with tags , , on vasario 7, 2010 by Jurij Dobriakov

Šiandien leisiu sau neilgą asociatyvų įrašą. Turbūt daugelis jūsų pastebėjo, kad šiom dienom keistai elgiasi populiariausias socialinis tinklas (interneto šaltiniai informuoja, kad ruošiamasi eiliniams dizaino pakeitimams). Štai ką apie tokius dalykus sako kultūros kritikas Stevenas Shaviro ir rašytojas Michelis Houellebecqas (ir aš kartu su jais). Skaityti toliau

Gyvenimas kaip viešbučio kambarys

Posted in nesavalaikės įžvalgos with tags , , on sausio 25, 2010 by Jurij Dobriakov

Būna tokių dienų, kai ne iš šio ne iš to mane apima keista apgaulinga nostalgija (o gal tam reikia rasti kitą žodį, nes tikrai nostalgijai priežasčių nėra) – imu prisiminti įvairius žmones, kuriuos man per savo ligšiolinį gyvenimą teko pažinti vienokiom ar kitokiom aplinkybėm. Nugyvenau kol kas ne taip jau ir daug, bet tų žmonių, atrodo, buvo daugiau nei gali tilpti į mano galvą. Dauguma tų, kuriuos taip neplanuotai prisimenu, yra iš pakankamai senų laikų, ir ryšys su jais, aišku, jau seniai nutrūkęs. Gerai pagalvojus, net ir mano ryšys su pačiu ankstesniu savimi yra daugeliu atžvilgių nutrūkęs. Bet va – prisimenu kažkodėl. Skaityti toliau

Naujas pažadas

Posted in nesavalaikės įžvalgos with tags , , on sausio 3, 2010 by Jurij Dobriakov

Norėjau šį bei tą brūkštelėti palinkėjimo forma dar prieš Naujus, bet kadangi jau nespėjau, leisiu sau šiek tiek išsiplėsti ir ne vien palinkėti jums tam tikrų dalykų, bet ir pamėginti paaiškinti, kodėl jie man atrodo svarbūs. Juolab kad naujų metų pradžioje viskas atrodo kažkaip aiškiau. Skaityti toliau

Kodėl gamta iš tiesų yra Šėtono bažnyčia, ir kodėl turėtume džiaugtis praradę ryšį su ja

Posted in nesavalaikės įžvalgos with tags , , , , , , , on gruodžio 22, 2009 by Jurij Dobriakov

Aš nuolat dreifuoju tarp dviejų radikaliai skirtingų būsenų. Viena jų – ta laukinė, pirmykštė, beasmeniška ir skendinti chaotiškame fantasmagoriškų sapnų svaigulyje; žodžiu, sunkiai simbolizuojamas grynas subjektyvumas, tai, ką Hegelis pavadino „pasaulio naktimi“. Kita – racionalizuojanti, teoretizuojanti, viską paverčianti kalba; kitaip sakant, iš tos neartikuliuotos „pasaulio nakties“ išsiveržiantis konstruojamos reikšmės fontanas, kuris slepia nuo manęs ir aplinkinių tą nebylią tuštumą ir sukuria įspūdį, kad aš esu simbolinėje realybėje lengvai dalyvaujanti sociali būtybė. Skaityti toliau

Atgal į kultūros kurortą (nostalgija dioniziškai komandiruotei į Šiaulius)

Posted in nesavalaikės įžvalgos with tags , , , , , , on gruodžio 7, 2009 by Jurij Dobriakov

Praėjo jau daugiau nei savaitė po to pilko sekmadienio, kai grįžom iš Šiaulių (turbūt geriau būtų pasakyti – iš festivalio „Virus 14“ miestelio, nes festivalio metu ta vieta tampa kažkuo kitu nei „įprasti“ Šiauliai, bent jau atvažiavusiems į „Virusą“ iš kitur). Todėl galima leisti sau nedidelę refleksiją, nors „blaivi“ distancija per tą savaitę neatsirado, kaip ir per pusmetį, praūžusį po ten pat vykusio festivalio „Enter 7“. Skaityti toliau