Būti ne-savimi

„Pavargau nuo Lietuvos“
„Nieko nebenoriu“

Tokį trafaretinį užrašą pamačiau šiandien leisdamasis nuo Liubarto tilto į Goštauto gatvę. Nujaučiu, kad trafareto autorius yra maždaug mano amžiaus, tai yra – faktiškai „mano kartos“ (šiandieninių dvidešimtmečių-trisdešimtmečių) atstovas. Taip pat nujaučiu, kad trafareto žodžiai ir daugybė galimų jų variacijų yra daugelio šios kartos atstovų gyvenimo motto. Ne visų, bet labai didelės dalies. Pirmiausia kalbu ne apie jaunimą iš „periferijos“, kuris tikriausiai tikrai pavargo nuo nykios kaimo tikrovės ir nedarbo, o apie tuos gerai išsilavinusius, gana platų akiratį turinčius, daug keliaujančius jaunus žmones, kurie vis labiau pasiduoda kažkokiam keistam nusivylimo, neišsipildymo, nostalgijos ir „vidinės emigracijos“ kultui.

Mane jau seniai kamuoja klausimas: nuo ko tokio amžiaus ir tokios socialinės padėties žmonės spėjo pavargti? Iš kur toks „prarastos kartos“ patosas, jau vis dažniau prasisunkiantis ne tik į pokalbius ar virtualias blic-išpažintis, bet ir į jaunų autorių romanus? Aš dar galiu suprasti, kai skepticizmo pilni penkiasdešimtmečiai intelektualai ir kultūrininkai sielojasi, kad per dvidešimt Nepriklausomybės metų ta Lietuva taip ir netapo realybe, ir pusiau juokais, pusiau rimtai save vadina „lūzerių karta“. Bet egzistencinis nuovargis mano bendraamžių tarpe man atrodo pernelyg didelė prabanga. Be abejo, kažkas gali man paprieštarauti, jog negalima tapatinti kartos literatūrinio atspindžio ir jos realių nuotaikų. Tačiau šiuo atveju literatūriniai scenarijai gana tiksliai (simptomiškai) atspindi išsakytas ir neišsakytas, sąmoningas ir pasąmoningas dalies mano bendraamžių mintis.

Taigi, nuo ko mes „pavargome“? Dažniausi atsakymo variantai – nuo slogios Lietuvos atmosferos, nuo postsocialistinio nykumo, nuo vienodumo, nuo Vakarų kultūros, ir panašiai. Aš gi atsakyčiau taip: nuo savęs pačių ir savo nesibaigiančių pastangų būti ne-savimi. Viskas, kas sudaro mūsų kaip Rytų Europos, vidutinio klimato, post-agrarinės ir post-komunistinės visuomenės atstovų tapatybę, mums jau tiesiog ideologiškai atrodo beviltiškai nuobodu. Čia nėra įspūdingos gamtos, istorija nėra itin įdomi (be to, dar ir „pasisavinta“ lenkiškai kalbėjusios bajorijos), visuomenė yra provincialiai netolerantiška, kultūrinis gyvenimas yra beveik nulinis, švietimo situacija tragiška, na ir taip toliau. Nei man, nei jums tai nėra nauja. Ir didžiąja dalimi tai atitinka realybę. Tačiau man yra įdomesni būdai, kuriais daugelis sprendžia šią „nuobodaus“ istorinio, geografinio ir genetinio palikimo problemą.

Dauguma šių būdų yra vienokios ar kitokios emigracijos formos – fizinė, „vidinė“, kultūrinė, religinė, ir t. t. Būtent „pavargimas nuo savęs“, tas neišspręstas konfliktas su savo paties kultūrine atmintimi ir tapatybe verčia mus ne tik emigruoti į Londoną, bet ir besąlygiškai žavėtis nevakarietiškomis kultūromis, pulti į įvairių rytietiškų dvasinių praktikų glėbį, pabrėžtinai demonstruoti (turistine logika paremtą) kosmopolitizmą.

Štai čia turėčiau pabrėžti, kad nesu nusiteikęs prie emigraciją, keliones į tolimiausius planetos kampus, ir t. t. Nei viena geografinė vieta nepriklauso išimtinai vienai etninei grupei – ji priklauso žmonėms, kurie joje jaučiasi savo vietoje ir netrukdo taip jaustis kitiems, o taip pat investuoja save į tą vietą (ne kapodami galvas kitataučiams ir kitaminčiams, o realiai prisidėdami prie to, kad ir kitiems toje vietoje būtų gera ir įdomu gyventi). Todėl žmogus iš Lietuvos gali puikiai gyventi kur tik nori, jei tik jam to norisi. Mane neramina kas kita. Ne kartą pastebėjau, kad išvažiavusiems iš Lietuvos mano bendraamžiams pasaulio piliečiams yra būdingas tam tikras pamatinis stokos jausmas – neišspręsta miglota nostalgija kažkam, kas palikta, o pakaitalo tam dar nerasta. Paprastai tariant, jie nėra nei čia, nei iki galo ten. Patvirtinimą tam radau ir šios kartos literatūriniuose „manifestuose“. Aš esu už tą ėjimą iki galo ir pilną savo naujojo „čia ir dabar“ apgyvendinimą/išgyvenimą, nes nostalgija, ypač neturinti aiškaus objekto (tikriausiai tas objektas ir yra stabilus „aš“ jausmas, kuris nereikalauja tapatybių travestizmo), yra klastingas dalykas.

Viena iš didžiausių mano kartos problemų yra tas „hipsteriškas“ neišsitekimas savyje, negebėjimas susitapatinti su kažkuo iki galo ir visiškai investuoti save į kurią nors vietą, veiklą, mąstyseną. Man tai labai gerai pažįstama iš mano asmeninės patirties. Mes niekuo iki galo nepasitikime, niekur neįleidžiame šaknų, neleidžiame sau nieko pasakyti be ironijos, cinizmo ar melancholijos atspalvio. Per daug dėmesio skirdami tapatumo politikai ir tapatybių žaidimui, mes esame giliai apolitiški ir nebendruomeniški, nes kiekvienas žiūrime į savo tolimą horizontą, kur galbūt galėsime pagaliau tapti ne-savimi ir taip tarsi išspręsti savo tapatybės problemas. We’re not living our dreams, we’re dreaming of living our lives someday – maždaug taip būtų angliškai. Didžiausias politinis gestas, kurį mes pajėgūs atlikti – tai konstatuoti savo vilčių ir potencialo neišsipildymą čia (galbūt ir visur kitur). Būti dėl kažko tikru, patenkintu, pagaliau, jaustis savo vietoje, o ne nuolat veržtis minėto galimybių horizonto link – tai suvokiama kaip pernelyg konservatyvios, nešiuolaikiškos vertybės.

Kokia gi yra mano pozicija? Nepaisant to, kad aš neturiu jokių etninių sąsajų su Lietuva, aš esu giliai vietinis, lokalus žmogus. „Tuteišis“ geriausia įmanoma prasme. Man yra gera būti ten, kur aš esu, ir tuo, kas aš esu. Ir štai čia aš atsiduriu tarsi tarp dviejų ugnių – kosmopolitizmo su neišspręsta nostalgija iš vienos pusės ir siaurakakčio provincialaus konservatizmo bei ksenofobijos iš kitos. Nei viena, nei kita manęs nežavi, nes, pirma, aš dar nuo nieko nepavargau ir, antra, aš dar daug visko noriu.

Reklama

5 atsakymai to “Būti ne-savimi”

  1. Gera tema.

    Aišku kad nuo savęs nepabėgsi, kurioje šalyje bebūtum. Jokia pilietybė, socialinė padėtis, ir joks išorinis pripažinimas tos tuštumos užpildyti negalės, – nes tai paprasčiausiai neesminiai dalykai.

    Man čia iškyla Voneguto mintis, kad žmogui labiausiai reikia daug kitų žmonių, su kuriais būtų galima lengvai bendrauti. Sukurdamas šeimą šiais laikais praturtėji tik vieninteliu žmogum, ir tas – kitos lyties… Šito visiškai nepakanka, kad visada būtų su kuo kalbėtis. Anksčiau praturtėdavai visa jo gimine.

    Spėčiau kad tas nuobodulys tiesiog iš nebendruomeniškumo, nekūrybiškumo ir seklaus interesų lauko, tiesiog neleidžiančio įdomiai praleisti laiko. O tapatybė tam svarbi tiek, kiek netrukdo būti taikoje su savimi.. tiktų net visiškai nesuvokta.

    Ech feisbukas… visi su visais, beveik išganymas. Ir tiems, kurie vien savo statusą kaitalioja, ir tiems, kurie turi apie ką pasiginčyti. Manau kad po tūkstančio metų visi būsim redukuotom galūnėm ir gyvybinėm funkcijom, kaip grybiena, rizoidais apsijungusi į vieną didžiulį tinklą, vieni kitus jausim ir to bus gana.

    Tik keista, kad nerandant atsakymų, nuoskaudos nukreipiamos į savo šalį, tarsi ji būtų kas kita nei šalia tavęs esantys žmonės.

    Nepritariu tau kad kažko Lietuvoje baisiai trūksta – mano galva ir kultūros, ir istorijos, ir gamtos čia kiekvienam besidominčiam apstu. Net saviraiškos galimybių čia dažnai daugiau nei svetur – ką bepadarytum, būsi pastebėtas. Mano galva, reikia tiesiog domėtis dalykais ir kalbetis, – ir ne apie orą, o apie tai, kas svarbu. Pvz. už ką ir kodėl žmonės balsuos per rinkimus, juolab kad šįkart asmenybių neturėtų trūkti.

    Tai ačiū kad užkrėtei blevyzgomanija.

    • Justai, ačiū, kad priminei tą Voneguto pasažą apie dideles šeimas. Jis visiškai čia tinka. Giminė (su sąlyga, kad jos viduje yra geri, žmogiški santykiai) labai stipriai „įžemina“ žmogų gerąja prasme.

      Aš ten gal nelabai aiškiai parašiau. Šitam tavo teiginiui apie tai, kad „ir kultūros, ir istorijos, ir gamtos čia kiekvienam besidominčiam apstu“ aš pritariu 100%. Tiesiog norėjau pasakyt, kad tam tikra kritika Lietuvos visuomenės atžvilgiu yra taikli, bet visos emigracijos formos tikrai nėra adekvatus tų problemų sprendimas. Tik begalinis jų nukelinėjimas vis į kitą tašką.

  2. Triskart valio. Tikras masinio naudojimo asmeninis manifestas.

    • nera blogai, kada emigruoji ar imigruoji, ir i savo vidini pasauli, vadinasi gerai sutari su savuoju vidiniu as, kurio niekas neapgaudineja, nezemina, pasigirti kazkuom irgi neina, vadinasi lieka tikras nuosirdus bendravimas ir todel niekas taves geriau nesupras ir negali suprasti, kaip tavo vidinis as, jis niekada nemes ir neisduos, o isklausys visada, be to vidinis pasaulis yra neissemtas, neistirtas ir pastoviai kintantis, i ji patekti nereikia pirkti bilietu ir kazkur skristi, patenki tenai akimirksniu, o siaip zmogus jyk yra labai individualus, gimsta vienas, ne visai vienas,- su savo vidiniu as, iseina irgi kartu abu, todel is esmes negali buti vienas niekada, netiesa, gali buti vienas fiziskai, bet dvasiskai vienisas neliksi niekada, turi savaji as visada, kalbetis gali, tartis gali, svajoti galit abu, palaikau emigracija tieki i vidini tiek ir i isorini pasauli, kol laikrodis dar tiksi, skaikliukas sukasi emigruokime, kas tik galite, nors man kazkas kazkada sake, kad ir akmuo vietoje stovedamas apzelia, tik kuom apzelia, vieni turtais, kiti kerpe ar pelesiais, idomios temos, patinka ir man kartais islipti is gyvenimo upes, kurios gale krioklys ir pamastyti ant akmens, paziureti, kaip kiti plaukia, kas pries srove bando kastis, kas skersai, kas sedi brangiame laive, o kas plikas iriasi, bet kur ta upe baigiasi niekas nesivargina pagalvoti, nors neislipes ant akmens, nematai

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: