Fotonostalgija

Sveiki visi! Vasarą mano virtualus taboras buvo iškeliavęs, bet štai jis ir vėl grįžta po klajonių. Kita vertus, tikiuosi, kad skaitot mano tekstus jau minėtame nemokamame laisvalaikio/kultūros leidinyje „370“.

Tuo tarpu parašiau štai tokį tekstą apie vaikystės fotografiją ir nostalgiją naujam Lietuvos fotomenininkų sąjungos žurnalo „Fotografija“ numeriui, kuris turėtų pasirodyti artimiausiu metu.

—————————————————————

Kaip fotografija klastoja mūsų prisiminimus

Kas skatina mus (kalbu apie septyniasdešimtųjų pabaigoje – pirmojoje aštuoniasdešimtųjų pusėje gimusiųjų kartą) jausti keistą bendrumą? Dažnai užtenka pokalbyje paminėti kelis raktažodžius iš vaikystės ar paauglystės, kad akimirksniu rastum su pašnekovu bendrą kalbą. Tarsi visi kadaise vaidinome tame pačiame milžiniško masto spektaklyje, kurio dekoracijoms ir dabar neretai jaučiame nostalgiją, ir kurį suvokiame kaip kažką, kas mus vienija ir daro panašiais. Minėtą nostalgiją lydi ir savotiškas prarasto tikrumo jausmas.

Be abejo, galima būtų šį reiškinį paaiškinti paprastai: kadangi vėlyvojo sovietmečio realybė buvo normuota ir standartizuota, o galimų patirčių spektras buvo gana siauras, beveik kiekvienas iš mūsų neišvengiamai patyrė daugelį tų pačių dalykų (žaislų, maisto, viešojo gyvenimo ritualų). O kadangi tų dalykų buvo mažai, mes vertinome juos labiau, nei analogiškus dalykus vertina prie įvairovės ir pertekliaus pripratę šiandieniniai vaikai ir paaugliai. Kitaip tariant, mus, paskutinę sovietmečiu augusią kartą, didele dalimi vienija panaši vaikystės patirtis, kuri radikaliai skiriasi nuo dabarties realybės ir dažnai (sąmoningai ar pasąmoningai) veikia kaip mūsų vertinimų atspirties taškas.

Viena vertus, toks aiškinimas yra teisingas. Neįmanoma paneigti panašių vaikystės patirčių egzistavimo. Mes tikrai esame keistas atvejis: gimę ir augę viename pasaulyje, dabar gyvename visiškai kitame. Ir ta lūžio patirtis, ko gero, iki šiol yra pamatinis mūsų pasaulio suvokimo elementas.

Kita vertus, problema slypi kitur. Kiek ši patirtis yra iš tiesų mūsų tiesioginė patirtis? Ką mes iš tikrųjų atsimename, o ką tik manome, kad atsimename? Kiek šis tariamas bendrumas yra mūsų viduje, o kiek – išorėje? Kitais žodžiais: ar egzistuoja veiksnys, kuris klastoja mūsų prisiminimus ir tokiu būdu konstruoja mūsų kolektyvinę tapatybę kaip fantaziją?

Taip. Tas veiksnys – fotografija. Tiksliau, mūsų vaikystės periodo fotografija. Pradėjau galvoti apie tai, kai pamačiau, kad keli mano draugai turi beveik tokias pačias vaikystės nuotraukas, kaip ir aš. Fotoalbumai iš tų laikų yra standartinių prisiminimų rinkiniai; atvaizdų žanrai paklūsta griežtam nerašytam kanonui: nuotrauka ant butaforinio arklio, nuotrauka su animacinių filmų personažais pajūryje arba miesto aikštėje, grupinė ar individuali nuotrauka iš vaikų darželio naujametinio žiburėlio, fotografija su tėvais iškyloje prie ežero arba upės, nenatūraliai atrodantis “studijinis” portretas, ir t.t. Šie kadrai nėra aktyvūs mūsų kasdienybės dalyviai, bet jie visą laiką yra kažkurioje šešėlinėje mūsų sąmonės zonoje. Tam tikromis aplinkybėmis jie iškyla į paviršių kaip nostalgijos impulsas.

Analoginė nostalgija

Bet juk šiandien fotografiniai atvaizdai yra nepalyginamai gausesni ir vaidina kur kas svarbesnį vaidmenį privačiame ir viešame gyvenime, tad kodėl jie neturi mums tokio poveikio kaip tie išblukę, keistų spalvų ir neretai prastos kokybės atspaudai iš naminių fotolaboratorijų, viešose erdvėse dirbančių fotografų studijų ir sovietinių fotoateljė? Atsakymas: būtent todėl, kad šiuolaikinės (skaitmeninės) fotografijos pernelyg panašios į tai, ką mes matome aplink save savo akimis. Tuo tarpu grynai fizinės (ir lengvai paaiškinamos) analoginių 1980-ųjų fotografijų savybės kuria magiškos, iš esmės kitokios prarastos realybės įspūdį.

Šioje vietoje reikia paminėti, kad Sovietų Sąjungos žlugimas nebuvo vienintelis lūžio taškas mūsų gyvenimuose. Mes taip pat patyrėme kitą, ne mažiau svarbų kultūrinį lūžį – skaitmeninės fotografijos gimimą ir įsigalėjimą. Sprendžiant iš šiandieninių nostalgiškų sentimentų analoginei fotografijai, galima konstatuoti, kad tai buvo trauminė patirtis. Iki šiol galima pajusti, kad analoginė fotografija dėl savo fiziškumo yra suvokiama kaip „tikresnis“ regimosios realybės atvaizdavimo būdas. Dabar, kai nebėra praktinės būtinybės fotografuoti analoginėmis priemonėmis, juostiniai fotoaparatai (ypač senieji „Zenit“, „Lomo“ ir t.t.) atsidūrė fetišizmo ir egzotikos teritorijoje. Lygiai taip pat ir laiko paveikti seni vienetiniai atspaudai yra suvokiami kaip vertingesni už tūkstančius šiuolaikinių skaitmeninių atvaizdų, su kuriais kasdien susiduriame.

Taigi, štai kur paradoksas: nors ir suvokiama kaip „tikresnė“, analoginė fotografija dėl paties fotografinio proceso subtilybių atvaizduoja realybę visai ne taip, kaip mes ją matome šiandien. Tiksliau, analoginiai atvaizdai vizualiai ir psichologiškai apgauna mus, priversdami pasąmoningai tikėti, kad tada viskas iš tiesų atrodė kitaip nei dabar – realybė buvo nuspalvinta kitais atspalviais, ir t.t. (argi mums pasąmoningai neatrodo, kad iki spalvotos fotografijos išradimo pasaulis buvo nespalvotas?). Ir tai kitai realybei mes jaučiame nostalgiją. Tačiau tai nėra nostalgija kažkam, ką mes prisimename kaip savo tiesioginį patyrimą. Atvirkščiai, didžiosios dalies savo vaikystės patyrimų mes neprisimename sąmoningai, bet fotografijos dėka žinome, kad jie buvo. Iš atminties perspektyvos galima sakyti, kad jaučiame nostalgiją kažkam, ko nepatyrėme.

Fotografija kaip atminties protezas

Fotografijos beveik tiesiogine prasme prisimena mūsų vaikystę už mus. Alison Landsberg kalba apie masines kultūros formas (kiną, fotografiją ir t.t.) kaip apie „protezinę atmintį“. Anot jos, filmai ir fotografiniai atvaizdai leidžia mums kolektyviai prisiminti tai, ko nei vienas iš mūsų nepatyrė tikrąja to žodžio prasme. Lygiai taip pat mes patiriame savo (bendrą) vaikystę didžiąja dalimi per fotografija. Išblukę, netobuli atvaizdai tampa mūsų atminties protezais; jie užpildo atminties spragas, bet daro tai tokiu būdu, kad mūsų pačių praeitis tampa miglota fantazija. Kitaip tariant, fotografija ne tiek dokumentuoja mūsų praeities prisiminimus, kiek klastoja juos, įvilkdama į nostalgijos rūbus.

Be to, panašiu būdu vaikystės nuotraukos užpildo ir mūsų bendrumo spragas. Pats jų žanrinis kanoniškumas tarsi sako mums: mes patyrėme ir prisimename tą patį, tad mes turėtume gerai suprasti vienas kitą. Panašu, kad su fotografija ir kitomis masinės vizualios kultūros formomis glaudžiai susijusi ir pati „kartos“ sąvoka. Vizualios kultūros artefaktai yra tarsi veidrodis, kuriame tam tikru laikotarpiu gyvenanti žmonių grupė mato savo atspindį ir pradeda suvokti save kaip bendriją. Žvelgdama į šį veidrodį, ji pasitikrina, ką ji žino ir atsimena. Neatsitiktinai kartos sąvoka pradėta naudoti kultūriniame ir sociopolitiniame (nebe šeimos) kontekste devyniolikto amžiaus viduryje – tada, kai buvo išrastas ankstyvasis fotografinis dagerotipo procesas. Atrodo, kad tam, jog žmonės suvoktų, kas juos sieja (arba fantazuotų apie tai), jie turi pažvelgti į save kažkokios „trečiosios šalies“ – pavyzdžiui, fotografijos – akimis.

Mūsų prisiminimai apie ankstyvąją mūsų formavimosi stadiją yra didžiąja dalimi išoriniai, įšaldyti atvaizduose, kurie neišvengiamai blunka ir nyksta, bet dėl to tampa tik dar žavesni. Ir būtent todėl jie turi tiek galios, kurią mes pastebime neiškart. Fantazija, įkūnyta materialiame objekte – fotografiniame atvaizde – yra daug labiau kerinti ir viliojanti, nei nemateriali, liekanti tik vaizduotėje.

Be nostalgijos kažkam, ko patyrimo momento mes neatsimename, fotografija veikia ir kaip narcisistinis impulsas – ypač jei jos estetika skiriasi nuo „įprastos“ regimos realybės (o taip yra daugumos senų analoginių atspaudų, atrodančių kaip sapno fragmentai, atveju). Žiūrėdami į savo vaikystės nuotraukas, mes tarsi žiūrime filmą apie pačius save. Tai yra iš esmės šizofreniška situacija: tuo pat metu esame aktoriai ir žiūrovai, geidžiantieji ir geismo objektai, prisimenantys ir pamiršę.

Ši situacija yra neįmanoma be fotografijos, bet ji tapo mums tokia įprasta, kad nebepastebime jos keistumo. Šiuo požiūriu fotografija kaip atminties protezavimas aplenkė fizinio kūno protezavimą, nes tobulas protezas yra tas, kuris yra jaučiamas kaip organiška gyvenimo dalis. Tačiau tai, ko veikimas lieka nepastebimas, kelia didesnį pavojų – o fotografija jau seniai žinoma kaip viena iš efektyviausių psichologinio manipuliavimo priemonių. Gali būti, kad mūsų vis dar neapleidžianti fotografinė nostalgija tiems laikams buvo „užprogramuota“ dar prieš mums gimstant. Tokiu atveju, atsispirti jai ir „šiltų“ vintage atvaizdų kerams reikštų pagaliau pereiti iš infantilios stadijos į kritinio sąmoningumo sferą.

Advertisements

Vienas atsakymas to “Fotonostalgija”

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: