Knyga in progress

„Dabar visi rašytojai.“ – pasakė toks epizodinis filmo „Aš žingsniuoju per Maskvą“ personažas, pradėdamas savo ilgą tiradą apie literatūros meną. O užbaigdamas ją pasakė: „Aš va dabar romaną rašau…“

Aš galėčiau pakartoti pastarąją jo frazę, nes irgi rašau romaną. Arba mikro-romaną. Bet kuriuo atveju, tai bus nemažas prozos gabalas. Kiek gi galima rašyti vien esė ir recenzijas?

Taigi, pagalvojau, kad įmesiu čia trumpą fragmentėlį iš to, kas jau parašyta. Ir kad jums intriga būtų, ir kad man būtų lengviau rašyti toliau (jei jau apsiskelbiau, turiu parašyt iki galo).

Šis daiktas bus pusiau „dokumentinė“, pusiau pramanyta istorija apie savotišką „nekaltybės praradimą“. Pramanyta jos dalis – ne kas kita, kaip tikrai vykusių dalykų ir faktų linija, pratęsta į „kas būtų, jeigu…“ teritoriją.

—————————————————-

* * *

Šioje vietoje negaliu nepaminėti fotografijos – mūsų ištikimos palydovės, kuri suteikė mums dar daugiau galimybių keliauti savo ir kitų fantazijomis. Daugelis mane supusių žmonių buvo vienaip ar kitaip susiję su ja – vieni kaip profesionalai, kiti kaip karštligiški ir dažniausiai foto-grafomaniški entuziastai. Bet ką jau slėpti – tos atvaizdų karštligės buvome apimti visi. Keliaudavome iš vieno kadro į kitą; neišeidami už fotografinės erdvės ribų, galėjome patirti daug daugiau, nei siūlė plika tikrovė. Jei tik kas būtų išsprendęs mūsų fizinių kūnų problemą, tikriausiai būtume galutinai persikraustę į fotografinių atvaizdų pasaulį. Juolab kad, kaip kartodavo mano emigravęs draugas Marijonas, visus mus laike aplenkęs dizaino mokslininkas, dauguma tų kūnų, kuriuose mes buvome įkalinti, buvo jau beviltiškai išsigimę ir nepritaikyti esamam laikmečiui. Jis ne pats tą sugalvojo – tai buvo prancūzo teoretiko Paulio Virilio mintis.

Mes matėme, kaip atvaizdai bendrauja tarpusavyje be žmonių tarpininkavimo ir savarankiškai kuria savo pasaulį bei egzistavimo jame taisykles. Tapo nebeįmanoma tikėti, kad žmonės čia dar ką nors lemia. Mes stebėjome keistą fotomėgėjų nepaliaujamai dauginamų atvaizdų evoliuciją: iš idealizuotų melancholiškų gamtos peizažų ir nekaltai svajingų fotogeniškų paauglių portretėlių jie masiškai transformavosi į rėksmingo dekadentiško hedonizmo ir purvino erotizmo manifestus, tarsi visas fotografavimo manijos apsėstas jaunimas būtų staiga persikraustęs į Niujorko dauntauną. Šimtuose nuotraukų mus atakuodavo geidulingi, nesuskaičiuojamų vakarėlių ir orgijų išsekinti labai jaunų moterų kūnai ir begėdiški žvilgsniai. Kiekvienas atvaizdas buvo vis kitoks ir tuo pačiu lygiai toks pat kaip kiti.

Mes netyčia užklysdavome į namudinės mados tinklaraščius ir slapčia stebėdavome, kaip jų autoriai diena po dienos pasipuošia vis kitokia drabužių kombinacija ir stoja prieš objektyvą fotografuodami patys save, veikiausiai patirdami nemenką ekstazę nuo įsivaizduojamų busimų jų svetainės lankytojų žvilgsnių. O ir mes patys, žinodami, kad vakare mus kur nors užfiksavo objektyvo vyzdys, kitą dieną nekantriai laukdavome atvaizdų pasirodymo internete, norėdami įsitikinti, kad buvome ten, kur buvome, ir patyrėme tai, ką patyrėme. Visas mūsų vientisumo pojūtis priklausė nuo atvaizdų.

Net dienraščių kriminalinės kronikos skyrelyje mūsų fantazijas žadindavo niūrių aptriušusių sodybų, pušynų tankmės ir nuošalių lietuviškos provincijos kelių atvaizdai, dėl savo abstraktumo virstantys savarankiškais meno kūriniais. Tą pastebėjo vienas iš mano draugų, neblogai žinomas trisdešimtmetis menininkas Ignas. Šios mįslingos, ikoniškos nuotraukos, nebeturinčios beveik jokiu tiesioginių sąsajų su kraupiu straipsnių turiniu, kurį turėjo iliustruoti, tarsi nebyliai kviesdavo mus į dar nepažintą bauginančią, bet kartu ir gundančią „kietą“ tikrovę. Iš tiesų gi jos viliojo ir tuo pačiu patarė mums laikytis atokiau, saugodamos mūsų nekaltybę.

Reklama

2 atsakymai to “Knyga in progress”

  1. Būsimas romanas, kitaip nei tam tikri jūsų rašiniai (tai tik mano nuomonė), turėtų pasiteisinti.. :)

  2. Julijonas Says:

    Jurijau, įdomus projektas. Man čia patinka, kai į pasakojimą nepastebimai įsilieja šiandien aktualios filosofinės problemos, bet ne akademine kalba, o tokia poetizuota forma, pakankamai atvira skaitytojo interpretacijai. Kitas įdomus dalykas – fotoaparatas kaip naratyvo variklis. Hmm…jei su tuo “varikliu” važiuosi toliau, tai duosiu keletą greitų patarimų plėtotei: lęšiai kaip percepcinis filtras, “fotolytėjimas” kaip taktilinis pakaitalas, kūno fotoninis ištirpimas (nesvarbu ar juostelės paviršiuje, ar CCD kameros matricoje, ar ekrane, ar tiesiog vidiniame kūno vaizdinyje), objektyvas (o dar geriau teleobjektyvas) kaip falacentristinis monumentas…..

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: