Gyvenimas kaip viešbučio kambarys

Būna tokių dienų, kai ne iš šio ne iš to mane apima keista apgaulinga nostalgija (o gal tam reikia rasti kitą žodį, nes tikrai nostalgijai priežasčių nėra) – imu prisiminti įvairius žmones, kuriuos man per savo ligšiolinį gyvenimą teko pažinti vienokiom ar kitokiom aplinkybėm. Nugyvenau kol kas ne taip jau ir daug, bet tų žmonių, atrodo, buvo daugiau nei gali tilpti į mano galvą. Dauguma tų, kuriuos taip neplanuotai prisimenu, yra iš pakankamai senų laikų, ir ryšys su jais, aišku, jau seniai nutrūkęs. Gerai pagalvojus, net ir mano ryšys su pačiu ankstesniu savimi yra daugeliu atžvilgių nutrūkęs. Bet va – prisimenu kažkodėl.

Tokiomis dienomis man staiga darosi beveik liguistai smalsu, kas tiems žmonėms nutiko per tuos metus (ir dažnai per pasikeitusią jų buvimo vietą). Kai kurių jau nerasiu, nes net ir vardus primiršau, o gal niekada net ir nežinojau dorai. Kitus kartais randu kur nors viename iš internetinių socialinių tinklų. Ką tada sužinau apie juos? Dažniausiai tai, ko ir galima tikėtis – kad senokai gyvename skirtingose planetose, ir, kaip pasakytų mano minčių vis neapleidžiantis Vonneguto sufantazuotas apsišaukėlis pranašas Bokononas, turėjo taip nutikti.

Tačiau čia iš krūmų iššoka du įžūlūs „bet“. Pirmas „bet“: kai kurių iš tų žmonių atžvilgiu neapleidžia miglotas, bet įkyrus jausmas, kad „kažkur“ jie vis dar egzistuoja tuo pavidalu, kuriuo kažkada buvo man pažįstami ir galbūt net artimi („Pietų parko“ logika kužda: Buvusių pažįstamų žmonių saloje, kurioje turėtų būti pakankamai ankšta). Puikiai suprantu, kad tai yra tik fantazmas, bet kažkur manyje jis dar tupi. Antras „bet“: nors tu ką, niekaip negaliu prisiminti, dėl kokių priežasčių nutrūko bendravimas su tam tikrais žmonėmis. Neprisimenu net paties nutrūkimo momento; tiesiog kartais sutinki žmogų kur nors gatvėje ir supranti, kad nematei jo jau kelis metus, o kažkada juk visai neblogai bendravot, ir neįsivaizduoji, kada ir kaip įvyko paskutinis susitikimas.

Yra tuose prisiminimuose kažkas perversiško, net neurotiško. Kaip savo diktofonui prasitaria filmo 1408, sukurto pagal Steveno Kingo apsakymą, herojus, viešbučių kambariai, net jei juose nėra vaiduoklių, yra savaime šiurpą keliančios vietos (angl. naturally creepy places) – jei bent akimirkai suvoki, kiek svetimų žmonių juose gyveno prieš tave. Panašiai ir su savu gyvenimu: kai suvoki, kiek žmonių atsižymėjo jo „svečių knygoje“ ir dingo beveik be pėdsako, jis ima atrodyti neaprėpiamas ir neapčiuopiamas. Laimei, taip būna pakankamai retai – matyt, vis dėlto veikia kažkoks apsauginis užmaršumo mechanizmas.

Štai tokios keistenybės.

Reklama

6 atsakymai to “Gyvenimas kaip viešbučio kambarys”

  1. Itin pazistamos mintys, kartais galvoju, kad salycio taskai- daug dazniau nutinkantis fenomenas jaunysteje, o kuo toliau tuo reciau jie nutinka, ir nepaisant saldzios apgaulingos nostalgijos puikiai supranti, kad bet koks rysys jau nebeimanomas.

  2. O, kaip suprantama. Aš pavyzdžiui pagaunu už uodegos pasikeitusią save, bet tuo pačiu jei kartais pakrapštau nagu savo paviršių, pamatau, kad ten šviečia ankstesnė aš su kitokiom knygom, kiek kitokia muzika, kitokiu gyvenimu.
    O dėl paskutinių susitikimų manau, naiviai tikiuosi, kad visgi galbūt tai nebuvo paskutiniai susitikimai, kad galbūt kada nors kokiom nors kitom aplinkybėm ir vėl bus susitikimai, net jei ir iš skirtingų planetų.
    Tikiuosi, kad ir mes dar susitiksim, kad ir kitokie, kad ir skirtingi.

  3. apie tai parepuoja ir Kacta savo dainoje Встреча:

  4. eglė nič Says:

    čia yra labai gražus pasakojims:). ir apie tuos viešbučius – labai labai tiksliai – toks pat paleistuviškos-mane-įsiurbiančios erdvės pojūtis, tiek apie tuos žmones, kažkada besisvečiavusius mano namuos.
    o kaip ten sako bokononas – apie tuos svarbiausiuosius žmones, kažkadais gyvenusius tavo karase, buvusius reikšmingiausiųjų sąraše? ar juos reiktų grąžint į dabartį, jei jie jau senokai pasitraukę į praeities užkulisus? gal žinai.

  5. Bokononas sako tik tiek, kad visi sėdime viename vežime :)

  6. […] Gyvenimas kaip viešbučio kambarys (dobreceanu.wordpress.com) […]

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: