Naujas pažadas

Norėjau šį bei tą brūkštelėti palinkėjimo forma dar prieš Naujus, bet kadangi jau nespėjau, leisiu sau šiek tiek išsiplėsti ir ne vien palinkėti jums tam tikrų dalykų, bet ir pamėginti paaiškinti, kodėl jie man atrodo svarbūs. Juolab kad naujų metų pradžioje viskas atrodo kažkaip aiškiau.

„Oficialios“ (tiek visuotinės, tiek asmeninės) šventės daugeliui mūsų asocijuojasi su aplinkinių, savo pačių sąmonės ir paties gyvenimo spaudimu atsakyti į nelengvus klausimus: ar mes turime ką švęsti, ar žinome, kaip turėtume tai daryti, ir ar apskritai norime tai daryti. Deja, kuo toliau, tuo rečiau mes turime aiškius atsakymus į šiuos klausimus. Prieš šias, ką tik pasibaigusias šventes lietuviškoje spaudoje pasirodė tiek rašinių apie švenčių prasmę ar (dažniau) beprasmybę, kad tapo aišku, jog atsidūrėme prie kažkokios ribos, už kurios jau nebegalėsime gyventi taip, kaip anksčiau. Ir problema yra visai ne tame, kad šventės „tampa vis labiau komercinės“ ar kad ekonominė ir socialinė situacija nelabai palanki tikrai šventinei nuotaikai, todėl ir šventė tampa tik ritualu, kurio tikroji prasmė yra mažai kam aiški. Tai būtent pačiuose mumyse yra kažkas, ką reikia peržiūrėti ir permąstyti; kažkas, kas nebeveikia taip, kaip mes tikėjomės.

Nekalbu apie visus žmones – puikiai žinau, kad yra gana nemažai tokių, kuriems šita problema neegzistuoja, kurie visada žino atsakymą į klausimus, ką, kaip ir su kuo švęsti – ir mėgaujasi tomis progomis. Nuoširdžiai dėl jų džiaugiuosi, baltai pavydžiu ir žiūriu į juos kaip į geriausią pavyzdį. Tačiau pastebėjau, kad manyje ir mano artimiausioje aplinkoje (be abejo, ir čia yra išimčių) dominuoja kažkoks keistas atavistinis impulsas, kuris užsiliko tikriausiai dar iš paauglystės. Tada mes nuolat tvirtindavome, kad įvairios šventės yra „tiesiog niekuo neypatingos dienos“, ir kad mums asmeniškai jos neturi didelės svarbos, todėl ir nesiruošiame „kaip visi kiti“ dėl jų per daug pergyventi. Mūsų pasirenkama strategija būdavo sukandus dantis sulaukti švenčių pabaigos, visais įmanomais būdais demonstruojant savo nonkonformizmą. Panašu, kad didele dalimi daugelis mūsų – pavyzdžiui, aš – taip ir nesugebėjo pilnai atsikratyti to parodomojo abejingumo „masiniams ritualams“, nors, savaime aišku, aštrūs kampai nuo tų laikų visgi spėjo šiek tiek suapvalėti. Bet štai pabudę vieną dieną mes neišvengiamai pajutome, kad kažkas yra ne taip, kad kažkas svarbaus mūsų gyvenime kol kas taip ir neįvyko.

Kalba yra net ne apie šventes – užgriebkime plačiau. Šventės – oficialios progos atsakingai ir džiaugsmingai tvarkyti savo buvimą laike, vietoje ir žmonių bendrijoje – yra tik kraštutiniai atvejai, kuriais dėl to „kažko“ nebuvimo mūsų gyvenime jaučiames ypatingai nesmagiai. Tikra ir mažiau pastebima problema yra tame, kad ir „įprastu metu“ (ar tikrai toks egzistuoja?) labai dažnai randame įtikinamų (bent jau mums patiems) argumentų, kodėl neturėtume būti atsakingi už situaciją, kurioje esame. Prisimenant žodžius, pasakytus paties režisieriaus Richardo Linklaterio personažo filme „Waking Life“: kai gyvenimas pateikia mums savo esminį klausimą ir tikisi iš mūsų nedviprasmiško atsakymo „Taip“, mes dažniausiai atsakome „Ačiū, dar ne“, vis atidėliodami esminį Įvykį. O čia jau negaliu neprisiminti ir Camerono Crowe filme „Vanilla Sky“ skambančios sąvokos pleasure delayer („malonumo atidėliotojas“) – ar tai ne apie mus?

Reikia pripažinti, kad mūsų argumentai, kodėl „dar ne“, dažnai skamba labai gražiai: mums svetimas savininkiškumo jausmas realybės atžvilgiu, mes norime būti atviri pačios realybės diktuojamiems siužetams ir patirti ją kaip kiną, mes tiesiog siekiame išsilaisvinti iš mums primestos iliuzijos, kad galime valdyti realybę. Bet už visos šios tariamos „aktyvaus pasyvumo“ apologetikos dažnai slypi tiesiog silpnai reflektuojamas nesąmoningas įsitikinimas, kad dar nėra tinkamas laikas tam „kažkam“, mums dar turi savaime nutikti daug dalykų, kad prasidėtų „tikras gyvenimas“ su visais jo atributais. Kitaip tariant, mes slaptai tikimės, kad palikta savieigai viskas įvyks geriausiu būdu, bet vėl ir vėl nusiviliame, nes niekas taip ir neįvyksta arba įvyksta taip, kad to net nepastebime.

Tikrai nesu kruopštaus gyvenimo planavimo ir vadybos šalininkas. Tiesiog tam, kad gyvenime nutiktų net ir kažkas labai netikėto bei, atrodytų, „neužtarnauto“, turi būti pasiruošęs tai priimti (Tomas Čiučelis pasufleravo, kad tai kinų išmintis), o tai reiškia, kad tikriausiai turi ir pakankamai gerai įsivaizduoti, kas tai gali būti.

O štai nemielą žodį „savininkiškumas“ gal tiesiog reikėtų pakeisti nuostabiu žodžiu „šeimininkiškumas“, ir žiūrėti į savo realybę būtent per šeimininkiškumo prizmę. Šeimininkas, žmogus, tvarkantis viską savo jėgomis, jaučiantis savo galią kurti psichologinį ir fizinį jaukumą sau ir kitiems žmonėms, organizuojantis erdvę taip, kad kitiems norisi joje būti, ir veikiantis kaip neautoritariškas, bet autoritetingas šios erdvės centras, dabar apskritai yra viena patraukliausių simbolinių figūrų. Būtent todėl vis smagiau tampa lankytis namuose, kur vakaras netampa tiesiog „improvizacinio“ vakaro bare kopija, būtent todėl norisi kurti tokias situacijas savo namuose, būtent todėl nepaprastai malonu matyti žmones, įdedančius nemažai pastangų į bendrą laiką. Galų gale, būtent todėl smagu nueiti kaimiško alaus į „Šnekutį“ ar gerti naminį vyną pas gimines Moldovoje.

Tad tokia ir yra naujo pažado ir naujos siekiamybės esmė: nuo šiol daugiau šeimininkiškumo, atsakingumo, ryžto padaryti taip, kaip įdomiau, o ne taip, kaip lengviau. Daugiau svečių, daugiau žodžio „taip“, daugiau namų jausmo pačia bendriausia prasme. Su Naujais!

Reklama

5 atsakymai to “Naujas pažadas”

  1. Neringa Says:

    daugiau alaus “snekutyje” ir vyno pas draugus:)

  2. linaskranauskas Says:

    geras. panašūs jausmai apninka kiekvienose šventėse. vis dėlto, su visa pagarba savikritiškumams visokiems, manau, per daug tapo nuvertintas aplinkinių išpūstas dėmesys šventėms. savo poste nuolankiai pasišaipei iš “mūsų” parodomojo non-konformizmo, tai simpatiška, bet nereiškia, kad jis toks jau nepagrįstas.

  3. edvardasgiedraitis Says:

    “Gyvenimas? Ne, dar prašom lukterkite..”, epizodinis mano pačio virusas. Tai dingsta tai vėl atsiranda. Atrodo kritikuoji aplinkinius, kad jie planuoja į ateitį, ima paskolas, kaupia ir t.t., visiškai ignoruodami dabartį, bet įsižiūrėjus į save, ne daug ką ir skiriuosi.. Gal ne tokiais maštabais, gal ne taip intensyviai, bet vis dedu ir dedu gairę, fantazija į ateitį, peikdamas dabarties nedėkinga situacija. Kraupu pasidaro kai pagalvoji kiek tai užima laiko ir kaip dėl to niekada ir nesijauti savame kailyje, savoje vietoje. Bet turbūt visiška adaptacija išorės primetamiems “įsakymams” irgi gresia chameleoniškumu ir gal nesąžiningumu pačiam sau, nesvarbu, kad jautiesi “gerai” kur bebūtum (senolių išmintys: prie ruso gerai/blogai, prie vokiečio gerai/blogai, prie amerikiečio gerai/blogai).
    Visiškai sutinku su Šeiminiškumo principu. Jis turbūt tas vidurkis kuriuo turi siekti tarp pesimistinio niurzgimo ir pasivumo ir atviro aktyvizmo, atidėliojant dienas kada “pergalė išauš”..

  4. […] Naujas pažadas (dobreceanu.wordpress.com) – ♥ […]

  5. eglė nič Says:

    visai čia neseniai skaičiau kažkaip itin panašiai suskambėjusią mintį, kad tas nemokėjimas čia-ir-dabar gyventi, gyvenimo (ir lygiai tiek pat – malonumo) atidėliojimas į ateitį iš esmės yra nulemtas mūsų kultūrinio grindinio, pvz. : “vaikuti, lukterk, užaugsi – galėsi daryti tai, ką nori” / vaikutis užauga, tada jam sakoma: “pabaik universitetą, gyvensi taip, tada jau darysi tai ką nori” (neva, gyvenimą patirsi). / vaikutis sukuria šeimą: “užauginsi vaikus, pastatysi namą, o tada jau darysi ką nori”. taip ir pasibaigia gyvenimas, vaikučio. tokioje kasdienybės infrastruktūroje mes gyvename, tokią gi mūsiškoji (Vakarietiškoji) kultūria mums liepia statyti. už tai ir žvalgomės į visas Budas Rytuose, nes pasiilgimas akimirkos patyrimo yra nežmoniškai didelis.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: