Kodėl gamta iš tiesų yra Šėtono bažnyčia, ir kodėl turėtume džiaugtis praradę ryšį su ja

Aš nuolat dreifuoju tarp dviejų radikaliai skirtingų būsenų. Viena jų – ta laukinė, pirmykštė, beasmeniška ir skendinti chaotiškame fantasmagoriškų sapnų svaigulyje; žodžiu, sunkiai simbolizuojamas grynas subjektyvumas, tai, ką Hegelis pavadino „pasaulio naktimi“. Kita – racionalizuojanti, teoretizuojanti, viską paverčianti kalba; kitaip sakant, iš tos neartikuliuotos „pasaulio nakties“ išsiveržiantis konstruojamos reikšmės fontanas, kuris slepia nuo manęs ir aplinkinių tą nebylią tuštumą ir sukuria įspūdį, kad aš esu simbolinėje realybėje lengvai dalyvaujanti sociali būtybė.

Ir viena, ir kita yra tai, į ką nurodau sakydamas „aš“. Skirtumas tik tas, kad apie pirmą negaliu pasakyti nieko, kas bent iš dalies priartėtų prie tos prarajos patirties (nes bet kokie žodžiai akimirksniu ima maskuoti pačią tuštumą ir kurti iliuziją, kad joje vis dėlto „kažkas“ yra), o apie kitą galiu pasakyti labai daug. Galiu vardinti savo tapatybes, analizuoti jas, nurodyti savo socialinius vaidmenis, ir taip toliau.

Pilnai suvokiu, kad mano „aš“ susideda tiek iš tos man pačiam nepažinios prarajos, tiek iš kalbančio simbolinio subjekto „antstato“. Tiesiog šie du skirtingi mano paviršiai pasireiškia ir veikia skirtingose situacijose ir skirtingais būdais. Ir vis tik man negana vien konstatavimo, kad „ir tai, ir tai esu aš“. Norisi šiokio tokio apsisprendimo: kurioje būsenoje aš esu „labiau aš“, ir kuri mano „aš“ pusė yra naudingesnė man pačiam.

Turiu konstatuoti, kad keli dalykai, su kuriais susidūriau pastaruoju metu, visgi nurodo į tą kalbančiąją, socialiąją, simbolinę pusę. Tai nereiškia, kad noriu būti tik racionalus, kad nesuvokiu transgresijos vertės, kad ignoruoju savo šešėlinę zoną ir nerandu sau vietos anapus socialumo. Tai reiškia viso labo tiek, kad aš jaučiu, jog transgresija negali būti nuolatinė, o tuštumos ir ištuštėjimo patirtis yra vertinga tada, kai iš jos gimsta nauja prasmė ir naujas simbolinis turinys. Bent jau man ji negali būti savitikslė. Aš esu sociali būtybė, ir man tai patinka. Mano realybė gimsta kalbėjime – erdvė anapus kalbos gali būti velniškai patraukli, ir kuriam laikui galiu joje pasiklysti, bet ji nėra pritaikyta nuolatiniam gyvenimui. Net keista, kad dar prieš kelis metus mano požiūris buvo visiškai kitoks.

Suvokiau tikrą kalbos ir kalbėjimo vertę bendraudamas ne tiek su pačiu savimi, kiek su kitais žmonėmis. Pastebėjau, kad mane labai trikdo (dažniausiai pasąmoningas) žmogaus atsisakymas artikuliuoti, įvardyti, nesugebėjimas kalbos dėka atsiriboti nuo savo paties psichologinių simptomų ir tokiu būdu palaipsniui priartėti prie jų atsieto nagrinėjimo. Visa tai man asocijuojasi su nesugebėjimu pamatyti, kad tai, kas tau trukdo, yra tavyje, bet nebūtinai turi ten likti. Simbolinis nebylumas yra gyvybiškai svarbios distancijos nuo paties savęs neturėjimas ar praradimas. Kai esu šalia tokio savęs, savo motyvų ir savo realybės neartikuliuojančio žmogaus, matau būtent tą „pasaulio naktį“ – kalbos kuriamo, kultūrinėje distancijoje nuo gamtos gimusio tarpžmogiško pasaulio sutemas. Ir tai nėra labai malonus vaizdas – jis gerokai skiriasi nuo to mistifikuoto romantiško „pasaulio, kurio žodžiai nepajėgia aprašyti“ vaizdinio.

Šių apmąstymų apibendrinimo katalizatoriumi man tapo Larso von Triero „Antrikristas“. Tačiau ne tiek pats filmas, kiek tai, kad jis vizualizavo vieną įstrigusį pasažą iš naujos (ir nustebinusios) Žižeko paskaitos pavadinimu „Apocalyptic Times“. Kalbėdamas apie tai, kaip įvairūs New Age ideologijai priskirtini judėjimai įsivaizduoja apokalipsę, Žižekas mini jau pažįstamą šių argumentą, kodėl artėja pasaulio pabaiga: todėl, kad mes „praradome tiesioginį ryšį su gamta“. „Bet ačiū dievui, kad mes ją praradome! Mes turėtume tai švęsti! Ta distancija, kurią tarp mūsų ir gamtos sukūrė logos, ir yra tai, kas daro mus laisvais mąstančiais individais!“ – sušunka mūsų mėgstamas ekspresyvusis slovėnas. Ir von Triero filmas labai vaizdžiai demonstruoja, kas įvyksta, kai ši distancija tarp mūsų kaip sociumo dalyvių ir nesimbolizuojamos gamtos mumyse (tos pačios prarajos, tuštumos, „pasaulio nakties“) dingsta.

Be abejo, galima kalbėti apie režisieriaus mizoginiją ir interpretuoti filmą per pirmiausiai po ranka pasitaikančia lyčių skirtumo ir neišvengiamo konflikto (racionalus kuriantis vyras vs. isteriška griaunanti moteris) prizmę. Tačiau man atrodo, kad neturėtume čia sustoti. Jei pažvelgtume labiau metaforiškai, galėtume suvokti ekrane vykstantį konfliktą kaip tų dviejų mano jau minėtų to paties „aš“ pakopų – nebylaus grynojo subjektyvumo ir kalbančio simbolinio individualumo – koliziją. Jei matytume šiuos du mūsų asmeninio teatro „veikėjus“, o ne archetipinius vyrą ir moterį, galėtume stebėti, kaip tas kalbantis, laisvai mąstantis, artikuliuojantis individas stengiasi nenuslysti atgal į tą bedugnę, iš kurios dėka milžiniškų pastangų išlipo ir tapo tuo, kas yra.

„Gamta yra Šėtono bažnyčia,“ – ištaria žinomą posakį moteris. Taip, bet ne tik ta gamta, kurioje daug medžių ir laukinių žvėrių, o ir ta, kuri glūdi mumyse, o Šėtonas šiuo atveju yra pats mūsų subjektyvumas, absoliuti tuštuma, gąsdinanti mus tol, kol nesukuriame distancijos nuo jos kalbėdami. Būtent kalbėti apie savo baimę „Antikristo“ veikėja ir nesugeba – jai tai yra iki-kalbinis, visaapimantis dalykas, su kuriuo ji susitapatina, paskęsdama „pasaulio naktyje“.

Reziumuojant: aš galiu kalbėti apie tai, kas gi esu tas „aš“, kuris apie tai kalba, tik šiapus kalbos – lygiai taip pat, kaip ir modifikuoti savo buvimo čia būdą. Ir man tai yra pakankamai svarbu. Ačiū dievui, kad mes sukūrėme tą distanciją nuo savęs pačių, nes ji sujungia mus tarpusavyje.

Reklama

4 atsakymai to “Kodėl gamta iš tiesų yra Šėtono bažnyčia, ir kodėl turėtume džiaugtis praradę ryšį su ja”

  1. Julijonas Says:

    Jurijau, smagu skaityti tavo (!) realybės suvokimo hermeneutiką “ant popieriaus”. Ypač dėl to, kad čia matau mūsų paskutinės diskusijos apie Karteziškuma rezonansą. Mano nuomone, čia dar aiškiau matosi tavo polinkis i medernybę (natūra-kultūra, “aš”-aplinka, lyčių ir pan. dualizmas, racionalizmas, žmogaus redukaviams iki tekstinės arba kalbinės būties) netgi logocentrizmas (lyčių charakteristikos generalizavimas ir universilalizavimas). Juk postmodernybės “statybininkai” senai sugriovė šias koncepcijas. Heideggeris kritiškai sugniuždė subjektyvumą-objektyvumą, racionalizmą, o mokslinę realybę interpretavo kaip žmogišką konstrukciją, veikiamą kultūrinių vertybių. Foucault pademonstravo kaip kalba ir tekstas tampa įkūnyta technologija veikiama ideologijų ir politinių galių, o individas yra iš esmės socialiai sukonstruotas (taip sunaikinant subjekto-objekto “aš” ir aplinkos atskirtį). Derridą ir logocentrizmą turbūt jau nereikia minėti. Šalia pastarųjų gražiai įsitenka ir visa fenomenolijos mokykla…

    O grįžtant prie romantiško (!) natūros-kultūros dualizmo, manau, net nereikia daug teoritizuoti, o pažvelgti į kulinariją

    • Julijonas Says:

      Ups! netyčia išsiunčiau nebaigtą…
      Kaip žinai, gamtos ir kultūros atskirtį modernistai (ypač pirmosios kartos semiotikai) dažnai įvardija kaip “žalią” ir “virtą” būtį. Tačiau šiandieniai atradimaievoliucijos moksluose bei kultūrinėje antropologijoje rodo šio dualizmo nestabilumą ir hibridiškumą. Pvz. nesenai rasta labai įtikinama koreliacija tarp, pavadinsiu modernistinėmis sąvokomis, gamtiškojo ir kultūringojo žmogaus evoliucijų, pvz. pasirodo, kad kulinarijos plėtra (kultūrinė, technologinė…) veikė pačio žmogaus evoliuciją (anatomiją, fiziognomiją, neurologiją…).. Keli šaltiniai >> http://www.newscientist.com/article/mg20227112.500-how-fire-made-us-human.html

  2. Julijonai, tavo komentarai kaip visad išsamūs, tai esi kone aktyviausias mano skaitytojas turbūt :)

    Taigi, patikslinsiu: aš gi ir kalbu apie tai, kad mūsų simbolinė realybė (ta pati, kurioje dabar tau rašau atsakymą) yra visiškai sukonstruota. Bet, kaip ir Žižekas, ir tikriausiai von Trieras, džiaugiuosi, kad mes sugebėjome sukonstruoti tą dirbtinį antstatą virš visų betarpiškų, nedistancijotų ir neartikuliuotų patyrimų, kuriuos aš simboliškai pažymėjau kaip „gamtą“ — t.y., sukūrėme simbolinę vietą, iš kurios galime kalbėti sau ir kitiems ir taip fiksuoti save. Kai tas distancijuotas subjektas dingsta, nebelieka to, kas kalba apie tai, kas jam(e) vyksta (net apie tai, kas nuolat pabėga iš kalbos „įtakos zonos“) — kas yra labai sveika ir sveikintina kartais, ir man tie patyrimai, kai negaliu kalbėti, yra labai svarbūs ir neatsiejami nuo mano egzistavimo. BET… suprantu, kad vis tiek nuolat turiu grįžti į tą logocentristinę simbolizuojančią, įprasminančią ir medijuojančią būseną. Kad ir tam, kad galėčiau atsakyti tau, arba pamėginti simbolizuoti tai, ką patyriu anapus kalbos ir simbolizavimo. Todėl ribotų galimybių kalba, kuri yra ideologiška ir iš prigimties prievartinė, vis dėlto man yra ta erdvė, kurioje egzistuoju didžiąją dalį savo laiko. Kitaip būčiau jau visai kas kita, nei esu dabar.

    Taip kad labai svarbu, jog suprastum, kad visiškai neprieštarauju tau, kad tie dalykai, kurie yra po kalba, prieš kalbą ir anapus jos, yra tikri ir yra iš esmės tokie, kokius juos vaizduoja postmodernistai — vientisi, neturintys perskirų ir t.t. Aš sakau tik tiek, kad tas mūsų dirbtinai sukonstruotas ir nuolat konstruojamas simbolinis antstatas yra ta vieta, kurioje apskritai galime apie tai kalbėti (aišku, jei pripažįstame pastarąjį dalyką kaip vertybę). Žodžiu, veikiamas tam tikrų asmeninių patirčių ir kitų žmonių įžvalgų vykdau savotišką kalbos ir ja grindžiamos simbolinės realybės reabilitaciją ;) Ir manau, kad von Triero „Antikristas“ šiuo metu yra labai simptomiškas ir etapinis kinematografinis kūrinys.

  3. […] Kodėl gamta iš tiesų yra Šėtono bažnyčia, ir kodėl turėtume džiaugtis praradę ryšį su j… (dobreceanu.wordpress.com) […]

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: