Atgal į kultūros kurortą (nostalgija dioniziškai komandiruotei į Šiaulius)

Praėjo jau daugiau nei savaitė po to pilko sekmadienio, kai grįžom iš Šiaulių (turbūt geriau būtų pasakyti – iš festivalio „Virus 14“ miestelio, nes festivalio metu ta vieta tampa kažkuo kitu nei „įprasti“ Šiauliai, bent jau atvažiavusiems į „Virusą“ iš kitur). Todėl galima leisti sau nedidelę refleksiją, nors „blaivi“ distancija per tą savaitę neatsirado, kaip ir per pusmetį, praūžusį po ten pat vykusio festivalio „Enter 7“.

Jei du kartus įbristi į tą pačią upę ir negalima, tai bent dukart patirti tą pačią dioniziškos „komandiruotės“ į Šiaulius būseną yra įmanoma (kitų metų pavasarį patikrinsiu, ar įmanoma ir daugiau kartų). Ir tai labai keistas jausmas, kai vėl sėdi Šiaulių „promenade“ įsikūrusioje kavinėje „Presto“ (mano realybėje – jau legendinėje, nes būtent čia pavasarį ekstatiškai gimė Ilfas ir Petrovas Huculai, patys tuo neiškart patikėję), geri „pusrytinį“ alų, matai tą pačią padavėją – „kalnų ežero skaidrumo akių“ savininkę, kuri čia atkeliavo iš kažkokio savo, daug geresnio pasaulio, ir staiga supranti, kad niekas per tą pusmetį nepasikeitė (pačia geriausia prasme). Kaip lenkdami ūsą pasakytų minėti I&P Huculai, viskas stovi, sėdi ir guli savo vietose – ir šiuo atveju tai reiškia, kad mes vis dar gyvi, mes vis dar esame mes, ir visa tai yra vis dar įmanoma.

Po „Enter 7“, mėgindami apibendrinti savo patirtį, pusiau juokais pavadinome Šiaulius „kultūros kurortu“ (ir šis pavadinimas, atrodo, jau praktiškai prigijo). Čia neįmanoma neužmegzti kurortinio romano – su pačiu miestu, su visomis vietomis, susijusiomis su festivaliu (nuo Šiaulių dailės galerijos iki „Arkų“ restorano), su aplink esančiais žmonėmis, pagaliau, su pačiu savimi, esančiu čia. Bet pirmiausia su žmonėmis. „Festivaliniuose“ Šiauliuose nejučia užsikreti brolystės virusu, kurio simptomus I&P džiaugsmingai aprašė dar pavasarį, ir kuris šįkart jau buvo atpažįstamas lyg namų jausmas. Net tie, su kuriais galbūt nespėji pakalbėti ir susipažinti, atrodo, yra slapti tavo bendrininkai, laukiantys tinkamo laiko.

Apie ką visa tai? Apie bendriją, bendruomenę, bendrumą, pažadą, dalinimąsi. Anot psichodelinėje „Viruso“ konferencijoje Gintauto Mažeikio cituoto G. Bataille’aus, ekstazės būsena įmanoma tik išdalinant (save), o ne kaupiant – tai yra, mirštant, išeinant iš savęs, o ne nepaliaujamai egzistuojant fiksuotu „gyvo numirėlio“ pavidalu. Tai apie bendriją, kuri gimsta kažkur tarp ekstatiškos laikinos alkoholinės mirties ir paties bendrumo troškimo, kuris dažniausiai anestezuojamas (savęs) kaupimo procese, bet šiaulietiškų meno festivalių metu kažkokiu stebuklingu būdu prasiveržia kaip Lacano the Real, nušluojantis socialiai aprobuotą užsisklendimą savyje, neasmeniškumą ir neemocionalumą. Gali būti, kad tai ir gali trukti tik tas kelias dienas (gal net tik su sąlyga, kad negyveni Šiauliuose), tačiau juk ir taip jau aišku, kad turėtume kurti ne belaikes utopijas, o „laikinas autonomines zonas“, kurios net ir dingdamos palieka sprogimo duobę – bent jau mūsų galvoje.

Bandžiau pratęsti šią būseną grįžęs į Vilnių; kažkur galbūt net prie jos priartėjau, bet viskas buvo kitaip. Akivaizdu, kad vien malonaus apsvaigimo ir kelias dienas trunkančio intensyvaus bendravimo su žmonėmis dar nepakanka. Ar tai reiškia, kad broliavimosi banga gali kilti tik „kultūros kurorte“ (variantas: „ekstazės draustinyje“)? Bet štai ką pastebėjau: pradėjau vis dažniau jausti savotišką nostalgiją dabarčiai arba labai netolimai praeičiai – pavyzdžiui, praėjusiam vakarui. Tada norisi vėl sugrįžti į tą vakarą, pabendrauti su tais, su kuo nespėjai pabendrauti tiek, kiek norėjai, dar intensyviau viską patirti, pratęsti mėgavimąsi – «Я требую продолжения банкета!» – ir dar daugiau savęs išdalinti. Keistas socialumo alkis, tarsi nuolatinis kažkokio patvirtinimo ieškojimas.

„Ekstazės draustiniu“ galiu pavadinti ir festivalį „Mėnuo Juodaragis“ Zaraso ežero saloje, bet ten savos istorijos, ir apie tai kitą kartą.

O apie brolystę, bendrijas ir bendrumą dar bus daugiau ir aiškiau, ir ne čia, o Artnews.lt.

Reklama

2 atsakymai to “Atgal į kultūros kurortą (nostalgija dioniziškai komandiruotei į Šiaulius)”

  1. visa esmė, kad tiek daug bendraminčių nesurinksi į vieną vietą šiaip sau penktadienio vakarą ar kokį kita, todėl kantriai laukiam pavasario :)

  2. Aciu uz idomia informacija

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: