Ar Klaipėda sugrįš į mūsų žemėlapį?

Šį penktadienį Klaipėdoje, Parodų rūmuose, atsidaro iš Klaipėdos kilusių ir Klaipėdoje gyvenančių menininkų (nors galbūt pastarųjų ir nebus) paroda simbolišku pavadinimu „Sukurta Klaipėdoje?“. Ta proga parašiau gan asmenišką tekstą parodos katalogui, kuris bus pristatomas kažkada gruodžio viduryje (žadama ir diskusija su paroda susijusiomis temomis). Kadangi parodų katalogai nėra labai masinė „informacijos priemonė“, o platesnio rezonanso visgi norisi, publikuoju šį tekstą čia. Labai norisi tikėtis, kad parodos kuratoriai „užkabins“ problemas, apie kurias rašau (na, vienas iš jų yra Gytis Skudžinskas, kuriam vietos ir tapatybės klausimai yra svarbūs, todėl vilties yra).

———————————–

 

„Sukurta Klaipėdoje?“ – daug kam šie du žodžiai su klaustuku beveik nieko nereikštų arba tiesiog primintų vasaros atostogas „trečiajame Lietuvos mieste“. Tie „daug kas“ daugiausia yra žmonės, kuriems neteko ilgiau gyventi Klaipėdoje ir stebėti šio miesto transformacijas „iš vidaus“.

Tuo tarpu aš gyvenau čia dvidešimt metų, ir manyje šie žodžiai akimirksniu pažadina daugybę nelengvų klausimų, kuriems aš pats dar „nesukūriau“ aiškių ir įtikinamų galutinių atsakymų – nei gyvendamas Klaipėdoje, nei išvykęs. Todėl ir šiame esė galiu kalbėti ne apie „sukurta Klaipėdoje“ dalį (t. y., kas apibrėžia iš Klaipėdos kilusio menininko ir apskritai viešoje erdvėje aktyvaus žmogaus tapatybę, kaip būtent ji susikūrė, ir kas sieja klaipėdiečius „išeivius“), o tik apie tą grėsmingą ir dviprasmišką klaustuką, kuris tarsi kabo virš dviejų žodžių. Kodėl sukurta čia, bet neliko čia? Galbūt jis kabo net virš pačios Klaipėdos egzistavimo fakto. Kodėl beveik kiekvieną kartą, kai čia apsilankau, negaliu atsikratyti įspūdžio, kad patekau į nesantį miestą? Tiksliau, kad ta Klaipėda, kurią vis dar nevalingai tikiuosi išvysti, yra seniai dingusi iš tikrovės žemėlapio.

Aš tikrai žinau tik tai, kad kažkada ji man egzistavo kaip vieta, kurioje buvo užkoduotas tam tikras pažadas. Kurį laiką atrodė, kad jis tikrai pajėgus evoliucionuoti kryptimi, alternatyvia monotoniškam būviui ir nuolatiniam studentų ir darbo jėgos tiekimui kitiems šalies ir pasaulio miestams. Gyvenant Klaipėdoje, buvo galima fantazuoti apie tolimesnį gyvenimą būtent Klaipėdoje, o ne apie išvykimą iš jos. Tad kas šiam miestui nutiko? Kodėl jis tapo nebepatrauklus kaip nuolatinė gyvenamoji vieta tiems, kurie buvo „sukurti Klaipėdoje“, bet dabar kuria Vilniuje, Londone ir kituose populiariuose miestuose? Net jei nežinome jų asmeninės nuomonės apie dabartinę Klaipėdą, pats jų nebuvimas čia kaip tendencija yra pakankamai iškalbingas.

Visų pirma, po kurio laiko neišvengiamai paaiškėjo, kad Klaipėda yra pernelyg didelė, kad būtų jaukiu mažu miesteliu, ir pernelyg maža, kad būtų šurmuliuojančiu didmiesčiu. Nekalbu apie fizinį miesto dydį – veikiau apie jo sugebėjimą fantazuoti apie patį save (tai galima įvardinti daugeliu būdų: matyti savo įsivaizduojamą/trokštamą atspindį, turėti savo ateities viziją, ir panašiai). Klaipėda, kuriama miestotvarkos valdininkų, kurie tikriausiai savo ruožtu buvo jos sukurti, akivaizdžiai nepajėgė fantazuoti taip gerai, kad įtikintų tiek save pačią, tiek kitus.

Dabartinė Klaipėda neturi savo tikro ir pilnakraujo mito. Ją iš inercijos dar bando mitologizuoti kitų miestų gyventojai, joje besilankantys tik epizodiškai („Klaipėda – labai mielas ir jaukus miestas, kuriame gyvena įdomesni žmonės, nei mieste x“). Pasiduoda tokiam impulsui ir patys buvę klaipėdiečiai, susitikę kitame mieste („O, tu irgi iš Klaipėdos?“ – iki šiol taip ir nesuprantu, ką iš tikrųjų suponuoja šis klausimas ir teigiamas atsakymas į jį, tačiau akivaizdu, kad jis turėtų veikti kaip nuoroda į kažkokį visiems tariamai žinomą bendrumo pagrindą). Tačiau patys dabartiniai Klaipėdos gyventojai nebesugeba užtikrintai pasakyti apie savo miestą ką nors daugiau nei tai, kad įvykių epicentras persikėlė iš istorinio ir kultūrinio centro į prekybos centrą. Daug pasako ir ne kartą kritikuota tariama miesto vizija: „Klaipėda – laisvu stiliumi“.

Bet aš vis dėlto turiu galvoje ne oficiozinį miesto lozungą ir net ne miesto įkūrimo legendą. Miesto mitas yra efemeriškas organizmas, kurio kūno dalys yra „miesto dvasios“ (vok. Stadtgeist) – keisti ir nevisada pageidaujami, bet vis dėlto akivaizdžiai prie atpažįstamo miesto portreto kūrimo prisidedantys miesto gyventojai, taip pat daugumos pamirštos, „užburtos“ ir „užkeiktos“ vietos, iš lūpų į lūpas perduodamos istorijos, žinomos tik pakankamai ilgai mieste gyvenantiems, neįspraustas vien į vidines patalpas naktinis miesto gyvenimas, unikalūs kultūriniai deriniai ir net produktyvūs kultūrų konfliktai, pagaliau, fikciniai miesto antrininkai kine ir literatūroje. Kai kuriuos šio „portfolio“ elementus Klaipėda kadaise turėjo (kelis ryškius keistuolius, legendinę „Prieplauką“, „Kalėjimą“) ir t. t.), bet šiandien jų beveik nebematome.

Beje, stabtelėkime ties kino tema. Apie architektūrą kaip kiną kalbėjo nė vienas kultūros kritikas ar medijų teoretikas – Levas Manovičius, Paulis Virilio ir kiti. Metaforiškai kalbant, kiekvieną miestą galima patirti kaip kinematografinį kūrinį. Vienas toks „filmas“ gali būti dinamiškas, daugiaplanis, įtraukiantis – vienu žodžiu, įdomus; kitas – panardinantis į somnambulišką miegą arba trikdantis. Koks filmas yra Klaipėda, ir kokių personažų pavidalu mes jame esame? Esu priverstas nuolat sugrįžti prie šios problemos. Jei žvelgsime paviršutiniškai, tai nėra labai didelį įvykių spektrą mums demonstruojantis filmas jau vien dėl miesto plano ir geomorfologinių vietovės ypatybių (linijinė gatvių schema ir plokščias pajūrio kraštovaizdis įkalina „veiksmą“ vienoje, nuolat toje pačioje plokštumoje, apriboja vaizdo perspektyvą).

Tačiau būtų netikslu identifikuoti šiuos fizinius Klaipėdos ypatumus kaip pagrindines jos „scenarijaus“ patrauklumo stokos priežastis. Mes matėme aibę pačių skirtingiausių išplanavimų ir reljefų miestų, ir vienareikšmiško, objektyvaus ryšio tarp jų išorinės formos ir vidinės energijos neįmanoma pastebėti. Neišvengiamai turime eilinį kartą pasitelkti psichogeografijos prizmę, kad matytume ne tik gatves ir fasadus, bet ir jų sąsajas su kolektyvine vietinių gyventojų sąmone ir pasąmone, su šių esančiais ar nesančiais ir pamirštais geismais, išmoktomis ir padiktuotomis buvimo ir veikimo viešoje miesto erdvėje schemomis. Perkelkime šiuos vaizdinius į mūsų vaizduotės „juostą“ – kokią scenų seką ji sugeneruos Klaipėdos atveju?

Įsivaizduokime filmą, kuriame didžioji dauguma personažų nuolat atliktų tik grynai funkcinius kasdienius veiksmus, niekada nesilankytų dalyje filme figūruojančių lokacijų (todėl didžiąją filmo trukmės dalį šios būtų tiesiog tuščios), o masinės, tarkime, šventinių renginių scenos atrodytų taip, lyg personažai yra verčiami „dalyvauti“ nematomų ar net kadre pasirodančių prižiūrėtojų. Tai bus kažkas panašaus. Gali atrodyti, kad perlenkiu lazdą, tačiau negaliu pamiršti vaizdo, matyto šiųmetės Jūros šventės metu – kruizinių laivų terminale priešingomis kryptimis abejingai judančius du „švenčiančių“ žmonių srautus, atskirtus pavienių karių ir statybinės tvoros. Manau, kad nereikia net garsiai ištarti, kokias asociacijas toks vaizdas sukelia (panašių situacijų galima pamatyti bet kuriame šiuolaikiniame mieste, tačiau čia yra svarbus būtent vaizdinio intensyvumas ir jo ironiškas ikoniškumas Klaipėdos kontekste).

Štai kur yra viena didžiausių problemų: Klaipėda įgijo pernelyg daug Jeremio Benthamo teoriškai įsivaizduoto Panoptikumo – idealaus kalėjimo, kuriame vienas didysis stebėtojas turi galimybę stebėti visus kalinių veiksmus – bruožų. Tas stebėtojas, vienintelis pilnateisis žiūrovas šiandien yra ta pati figūra, kurią galima pavadinti pesimistiško, niūroko Klaipėdos „filmo“ režisieriumi – tai yra pati žaismingo, transgresyvaus gyvybingumo represijos logika, pajungianti kadaise laisvamanišką miestą apibrėžtai ekonominei tvarkai ir pamažu išstumianti iš jo tai, kas yra nenormuota, nepatogu, queer. Bijau, kad būtent todėl čia nebeliko vietos ir daugeliui klaipėdiečių menininkų bei kitų kritiškai mąstančių, jų supančioms realybėms jautrių žmonių.

Tačiau nemaloniausia yra tai, kad vis dar nežinau, kur slypi šių destruktyvių procesų ištakos. Netoliaregiškoje ar ydingoje miesto plėtros politikoje? Pačių klaipėdiečių gyvensenoje? Architektūroje? Kokia Klaipėda būtų šiandien, jei iš jos išvykę sėkmingi menininkai kurtų ir rengtų savo projektus čia, o ne kituose miestuose? Ar jų kūryba būtų tokia pati?

Šiame tekste kalbu taip atvirai ir griežtai todėl, kad tarp manęs ir šių klausimų beveik nėra distancijos – tai mano asmeniniai klausimai pačiam sau, skaitytojams ir miestui. Bet kuris sąžiningai kritiškas projektas, įtraukiantis iš Klaipėdos kilusius ir kitur gyvenančius menininkus, turėtų tiesiogiai ar netiesiogiai reflektuoti šias ir susijusias problemas, net jei dar neturi jų sprendimų pasiūlymų. Tik tada galėsime kalbėti toliau – kas ir kieno sukurta Klaipėdoje, ir ar ta Klaipėda, kurioje tai buvo sukurta, dar gali sugrįžti į mūsų asmeninį žemėlapį.

Reklama

Vienas atsakymas to “Ar Klaipėda sugrįš į mūsų žemėlapį?”

  1. Palaikau. Užtat galima kultivuot periferiją savyje kaip teigiamą dalyką, tokį iš kurio kyla veiksmas.

    Kultūros vartotojui. žinoma, lengviau gyventi didmiestyje. Paprastai motyvuojama žodžiais „mieste X daug renginių“. Kartai pridedama „daug dirbu, tai beveik niekur neinu“, bet esu iš tų, kur tiki, kad vartojimas būna produktyvus.

    Miestui kaip gyvai vietai už produktyvų vartojimą svarbesnis sąmoningas pasirinkimas pasilikti čia ir daryti čia (būtų tai pajūris, šiaurės Lietuva ar ta stotelė per vidurį autostrados). Ir iš tokio sąmoningo pasirinkimo pasilikti / grįžti / atvažiuoti atsiranda dalykai.

    Aišku, kultūros skyrius su savo parodų rūmų fokusais ir iniciatyvomis kultūrkę iškelt iš miesto, nes žmonės dėl triukšmo skundžias, prie gyvenimo kokybės neprisideda.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: