Fotografinis pavydas ir žvilgsnio savininkiškumas

Keisti dalykai vyksta pakeitus gyvenamąją vietą. Pirma pamačiau merginos, kuri man buvo artima, atvaizdą vieno žinomo lietuvių menininko fotografijų albume. Užvakar pamačiau internetinėje Vilniaus architektūrinio paveldo duomenų bazėje namo ir jo vidinio kiemo, kuriame dabar gyvenu, nuotraukas, kuriose mano buto langai (tiksliau, juos uždengiančios senos langinės) ir fasadas atrodo taip, lyg niekas ten negyveno mažiausiai šešiasdešimt metų (nors fotografuota tikriausiai prieš keletą metų). Dabar kiemas ir suremontuotas fasadas su naujais langais atrodo visai kitaip. Ironiška ir tai, kad tą kiemą, kuriame dabar gyvenu, prieš du metus matydavau pro trečiame aukšte esančio buto, kuriame anuomet gyveno minėta mergina, langą. Bet kalbėsiu ne apie seną meilės istoriją, o apie keistus pojūčius, kuriuos sukėlė mano žvilgsnio susidūrimas su šiais atvaizdais — tiek merginos, tiek vidinio kiemo. Mano žvilgsnis ir yra tai, kas susieja šiuos elementus į vieną visumą, kurios centras yra tam tikri mano paties instinktai.

Pradėkime nuo merginos. Atvaizde ji pasirodo ne kaip ji pati (t. y. konkretus žmogus su vardu, pavarde, biografija ir asmens kodu), bet kaip abstrakti žmogaus figūra, iliustruojanti metaforišką idėją. Kitaip sakant, ji tampa apibendrintu intencionalaus, estetiškai sumodeliuoto meninio atvaizdo (ne šiaip sau asmeninės nuotraukos ar nuotraukos iš kokio nors vakarėlio, patalpintos virtualiame socialiniame tinkle) objektu. Tačiau aš juk žinau ją kaip konkretų žmogų, kurį vadinau vardu ir galėjau paliesti ranka. Aš žinau asmenines jos gyvenimo detales; negana to, ji yra mano paties biografijos dalis. Kai atpažinau ją atvaizde ir suvokiau, kad šis yra viešas, potencialiai prieinamas kiekvieno žvilgsniui kaip meno kūrinys, pasijutau nejaukiai. Tarsi bučiau pamatęs kažkur savo kūrinį (o juk atminties vaizdinys tam tikra prasme ir yra autorinis kūrinys, jokio įstatymo nereglamentuojama intelektinė nuosavybė) be nurodytos autorystės. Taigi, pasijutau kažkieno apgautas. Kitas šio keisto jausmo atspalvis buvo toks: ar prisimenate epizodus iš romanų ir filmų, kai pagrindinis personažas, tiksliai žinantis, kad jo artimas žmogus yra seniai miręs, staiga aptinka akivaizdžiai naują šio nuotrauką? Tai va, kažkas tokio. Vėlgi, esi tarsi apgautas: tu esi netekęs galimybės (teisės) net matyti žmogų, nes šis fiziškai nebeegzistuoja, o kažkas nežinomas turi galimybę ir teisę net fotografuoti jį.

Keisčiausia yra tai, kad pamatęs senesnę namo, kuriame dabar gyvenu, nuotrauką, kuriame jo fasadas dar nėra suremontuotas ir neturi gyvenamos erdvės auros, pasijutau labai panašiai. Kodėl šis atvaizdas yra viešai prieinamas kitų žvilgsniams kaip abstraktaus „paveldo objekto“ nuotrauka, kodėl jame matomas fasadas, už kurio nėra gyvybės, jei aš žinau, kad dabar šis fasadas yra mano intymios erdvės išorė, kad šiandien aš turiu labai asmenišką ir gyvą santykį su atvaizdo objektu (net ir į atvaizda žvelgiu sedėdamas patalpoje už šio fasado). Ir vėl pasijutau apgautas — tiek atvaizdo, tiek savo sąmonės. Kelias sekundes atrodė, kad nesutvarkytas, negyvenamas fasadas, užfiksuotas atvaizde, iš tikrųjų iki šiol egzistuoja fizinėje erdvėje, o tai, kad aš dabar įsivaizduoju čia gyvenantis, tėra haliucinacija.

Kai pastebėjau šį bendrumą tarp dviejų atvaizdų, pradėjau galvoti apie bendrą principą, kuriam pavaldūs mano žvilgsniai į juos. Supratau, kad tai yra keista pavydo forma — tai yra, aš pavydžiu atvaizdui, fotografuojančiojo žvilgsniui ir kitų žiūrovų žvilgsniams to, ką pasąmoningai suvokiu kaip savo žvilgsnio (tikro ar įsivaizduojamo, atminties žvilgsnio) nuosavybę. Pavydžiu paties atvaizdo objekto, tarsi jis jau priklausytų mano savininkiškam žvilgsniui (tiksliau, man pačiam), ir tarsi tai, kad jį gali matyti kiti (be mano leidimo, net be objekto ryšio su manimi ir mano žvilgsniu nurodymo), reiškia mano žvilgsnio „autorinių teisių“ pažeidimą. Taigi, net jei pats puikiai suprantu, kad žmogus ar fizinė vieta man nepriklauso, kažkas manyje mano kitaip. Ir tai neramina, pasakysiu jums tiesiai šviesiai.

Tomo Čiučelio išsakyta košmariška, bet kažkodėl proto puikiai suvokiama (ir net įsivaizduojama — na, kas čia keisto, įvairūs distopiniai fantastiniai siužetai mus prie to jau pripratino) mintis šia tema: jei žmonių klonavimas taps techniškai ir teisiškai įmanomas, kiekvienas galėsime turėti mums kadaise „priklausiusių“ žmonių klonų kolekciją. Kaip jums tai?

Reklama

Vienas atsakymas to “Fotografinis pavydas ir žvilgsnio savininkiškumas”

  1. Maladec:)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: