Įkyrios mintys, antrininkai, alter ego ir televizija

Nuo užpernai mano galvos nepalieka įkyri mintis — vienas dar neįgyvendintas siužetas, pusiau tikras, pusiau mano paties pratęstas hipotetinės galimybės kryptimi.

Siužetas yra toks: žmogus atsitiktinai sužino iš nepažįstamojo, kad turi visiškai identišką antrininką, bet tuo pačiu gauna ir patarimą, kad nebandytų šio ieškoti, nes tada jam įvyks kažkas negero. Personažas yra labai smalsus, galbūt net „intelektualus avantiūristas“, kuris, jei jau išgirsta panašią užuominą, turi eiti iki galo, nes kitaip tiesiog praranda ramybę visiems laikams — užuomina tampa įkyria mintimi (labai gerai skamba angliškai — haunting thought). Šiuo atveju tas kelias „iki galo“ driekiasi per televiziją, tiksliau — per visiems puikiai žinomą „realybės televizijos“ projektą „Nacionalinė paieškų tarnyba“, su kurio pagalba „apsėstas“ protagonistas ir bando ieškoti savo tariamai egzistuojančio antrininko. Projekto kūrybinė komanda iš tikrųjų gauna iš kelių Lietuvos vietų miglotą informaciją apie žmogų (ar žmones), labai panašius į protagonistą, bet paties antrininko taip ir neranda. Užtat, gerai suvokdami tokios neįprastos paieškų istorijos vertę, nusprendžia visgi skirti jai vienos laidos eterį.

Ši laida, panaši į „parodomąjį procesą“ (tiesą sakant, man dažnas „NPT“ rodomas siužetas yra panašus į tokį, ypač tos istorijos, kuriose yra daug asocialaus gyvenimo elementų), priverčia patį jos personažą suprasti, kad iš tikrųjų jis ieško ne kažkokio abstraktaus antrininko, bet geresnės, sekmingesnės savo paties „versijos“. Kitaip sakant, „kopija“ ieško „originalo“, kad suprastų, kokia ji turi būti. O iš anksto nufilmuoti reportažiniai siužetai , rodomi studijoje sėdinčiam protagonistui (aišku, su visu lietuviškos provincijos koloritu ir kitais privalomais atributais), tampa kažkuo panašiu į jo fantazijos projekcijas (bent jau jo susipainiojusi sąmonė pradeda taip įtarti). Taigi, antrininkas yra tik pretekstas, masalas, placebas ir t. t.; personažui visą laiką buvo reikalingas ne egzistuojantis antrininkas, bet jo egzistavimo sąlyga, antrininkas kaip tikrus pasąmoninius motyvus maskuojanti fikcinė figūra. Čia siužetas ir baigiasi — tarsi „nieko neįvyko“, bet tuo pačiu psichologinėje plotmėje įvyko labai daug.

Kol kas šita idėja buvo įgyvendinta tik kaip trumpametražio filmo scenarijaus eskizas vienam konkursui, tačiau toliau taip ir nepajudėjo. Dabar galvoju, kad galbūt scenarijaus, juolab trumpo metro, formatas čia nelabai tinka — šiame siužete svarbiausi juk ne dialogai, o visokie „užkadriniai“, vidiniai įvykiai. Tad galbūt geriau būtų pasirinkti, tarkim, novelės formą, arba net panaudoti šį siužetą kaip didesnio pasakojimo užuomazgą. Kita vertus, jei pasitaikytų supratingas režisierius, gal vis dėlto ir kinematografinis kūrinys iš to išeitų.

Be abejo, per tą laiką, kai siužetas formavosi mano galvoje, nemažai domėjausi pačiu antrininko kaip idėjos kontekstu, ir radau gana įdomių dalykų. Pavyzdžiui, tai, kad Pietų Amerikos genčių šamanai galėdavo sapnuose įsikūnyti į savo nutolusius antrininkus ir veikti per juos, bet vengdavo tikro kontakto su šiais, nes tai reikštų dvigubą anihiliaciją, o neurologijoje yra žinomas subjektyvių antrininkų sindromas. Labai intriguojantis faktas iš rašytojo Philipo K. Dicko biografijos: jis ir jo dvynė sesuo gimė neišnešioti, ir po penkių savaičių mergaitė mirė. Žinojimas apie jos (buvusį) egzistavimą savaip paveikė bene visas jo sąmoningo gyvenimo sritis, o „dvynio vaiduoklio“ motyvas jo kūryboje tapo pasikartojančiu. Tuo tarpu psichoanalizėje veidrodinis atvaizdas (galime spekuliuoti, kad ir identiškas antrininkas) suteikia fragmentuotam subjektyviam realybės patyrimui įsivaizduojamo vientisumo. Nors toje pačioje psichoanalizėje figūruoja ir the uncanny sąvoka — tas nejaukus jausmas, kai kažkas, kas vizualiai atrodo artima, proto visgi atpažįstama kaip ne-iki-galo-gyva, ne-sava (tai gali būti nuo žmogaus beveik neatskiriamas robotas androidas, tikras antrininkas ar net savo paties nugara veidrodyje).

Bet gal geriau čia būtų kalbėti apie asmeninę patirtį. Nežinau, kas įvyktų, jei sutikčiau savo antrininką (ir ar apskritai to norėčiau), bet dažnai jaučiu keistą poreikį kurti įsivaizduojamus alter ego (kad ir tą patį Gheorghe Dobreceanu), kuriuos visai norėčiau sutikti kaip egzistuojančius žmones (bet tikrai nedaryčiau to, ką padarė japonų robotikos specialistas Hiroshi Ishiguro). O jūs?

Žemiau dar pridedu anam konkursui rašytą scenarijaus idėją tiems, kas turi laiko ir kantrybės skaityti toliau.

—————————

Šiame scenarijuje susitinka dvi manijos, dvi „įkyrios mintys“, būdingos mūsų dienų Lietuvos žmogui. Viena šių manijų yra dingusių arba niekada net nematytų artimųjų paieška. Dabar jau sunku būtų pasakyti, kas atsirado anksčiau – pats poreikis rasti žmogų, su kuriuo dėl vienų ar kitų priežasčių nutrūko ryšiai, arba TV laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ formatas, leidžiantis šią paiešką patikėti „profesionalams“ ir paversti ją vizualiai bei emociškai patrauklia šimtams tūkstančių žiūrovų. Bet kuriuo atveju, akivaizdu, jog vis nauji laidos siužetai paskatina imtis paieškų ir tuos, kurie anksčiau apie tai galbūt niekada negalvojo. „Nacionalinės paieškų tarnybos“ populiarumas puikiai iliustruoja, kaip medija (komunikacijos priemonė), gimusi iš egzistuojančio poreikio, vėliau tą poreikį masiškai reprodukuoja ir, kai kuriais atvejais, netgi klastoja.

Šią laidą galima teisėtai pavadinti mūsų akivaizdoje gimstančiu naujuoju tautiniu epu. Ypač įdomu yra tai, kad artimųjų paieška, patekusi į televizijos eterį, neišvengiamai tampa kažkuo daugiau. Pati televizinio žanro specifika verčia kiekvieną siužetą tapti detektyvine istorija. Žiūrovui glaustai paviešinami laidos dalyvių (tiek ieškančiųjų, tiek ieškomųjų) likimai, ir žiūrovas jaučiasi įtrauktas į šią asmeninę istoriją, o pati istorija tampa tarsi visos Lietuvos istorija. „Nacionalinės paieškų tarnybos“ siužetai, nufilmuoti daugybėje miestų, miestelių ir kaimų, iš tiesų rodo šiandieninės Lietuvos „pjūvį“ daug geriau, nei tai daro žinių tarnybos.

Ironiška tai, jog pats „radimo“ momentas, jau įvykęs, tiek žiūrovui, tiek ieškančiajam laidos metu yra dirbtinai atitolinamas vardan vis to paties detektyvo efekto. Kyla įspūdis, kad pats paieškos procesas ir jo metu atskleidžiamos pavienių žmonių ir visos šalies viltys, baimės ir traumos tapo daug svarbesni, nei galutinis rezultatas. Tad gryniausi „Nacionalinės paieškų tarnybos“ žanro pavyzdžiai yra tie siužetai, kurie neturi aiškios pabaigos – t.y., kai žmogaus nepavyksta rasti, tačiau yra užsimenama, kad paieškos bus tęsiamos. Būtent čia ir galima padaryti išvadą, kad nesibaigiančios paieškos yra pasąmoninis impulsas, įkyri mintis. Tokios paieškos be pabaigos vaizduojamos ir šiame scenarijuje.

Kita šiuolaikinė įkyri mintis – tai antrininko egzistavimo idėja. Viena vertus, matome, kad pastaruoju metu labai išpopuliarėjo TV laidos ir įvairios interneto bendruomenės, padedančios rasti įžymybių antrininkus „paprastų žmonių“ tarpe. Be abejo, būti stebėtinai panašiu į žinomą žmogų yra labai malonu – tada antrininkas tarsi pats perima stipriąsias šio savybes ir nevalingai ima klastoti jo charizmą. Kita vertus, visai kas kitą yra atsitiktinai sužinoti, kad kažkur gyvena žmogus, be galo panašus į tave. Kas jis yra? Ką jis veikia? Ar jis panašus ne tik išvaizda, bet ir charakteriu? Galų gale, svarbiausias ir nemaloniausias klausimas yra: kas iš šios poros yra „originalas“ ir kas yra „kopija“? Keldamas šiuos klausimus, žmogus vienu metu jaučia ir begalinį norą sutikti savo antrininką, ir nerimą. Neatsitiktinai Pietų Amerikos genčių šamanai, į savo antrininką persikūnydavę sapnuose-vizijose, turėdavo vengti susitikimo su juo realybėje: tikėta, jog antraip įvyktų abipusė anihiliacija, „trumpas sujungimas“. Juk ir žiūrėdami vaizdo įrašus, kur esame užfiksuoti, neretai jaučiamės keistai ir nejaukiai, tarsi žvelgtume į savo antrininką, kurio nebekontroliuojame, ir kuris atrodo be galo artimas, tačiau tuo pačiu ir svetimas, nepažįstamas.

Tiek dingusių artimųjų, tiek antrininko paieškas sieja tai, jog beveik visada ieškoma kažko, kas jau yra iš anksto susikurtas vaizduotėje. Neretai „Nacionalinės paieškų tarnybos“ laidos dalyviai prisipažįsta, jog įsivaizduoja ieškomą žmogų vienaip ar kitaip (pavyzdžiui, nenori, jog būtų asocialus arba nusikaltelis, ir pan.). Įsivaizduodamas savo antrininką, žmogus taip pat linkęs sukurti kažką panašaus į sėkmingesnę savęs paties versiją – savo alter ego, įgyvendinusį jo senas svajones ir gyvenimo tikslus. Atrodo, kad tai yra labai svarbus momentas: seniai (arba niekada) nematytų artimųjų ir antrininko paieškų idėja gimsta ne tiek iš smalsumo ar konkrečių „objektyvių“ poreikių, kiek iš pasąmoninio stokos ir asmeninio neužbaigtumo jausmo. Neveltui „Nacionalinės paieškų tarnybos“ laidoje dažnai skambantis leitmotyvas yra „Sunkiausia yra nežinia“. Tačiau žodį „nežinia“ šiuo atveju galima interpretuoti dvejopai. Nežinia dėl realiai egzistuojančio/egzistavusio kito žmogaus likimo ar nežinia dėl trauminio plyšio savo paties asmenybėje, kurį tarsi turėtų uždengti šio žmogaus atsiradimas (ir iš dalies jau uždengia jo fantomas vaizduotėje)?

Sujungus dvi minėtas – antrininko ir paieškų per televiziją – idėjas, būtų logiška tikėtis vieną dieną pamatyti ekrane žmogų, ieškantį savo antrininko su „Nacionalinės paieškų tarnybos“ pagalba. Tačiau neaišku, koks gali būti tokios paieškos rezultatas. Ko šioje paieškoje būtų daugiau – realaus žmogaus pėdsakų aptikimo ar nepatogios tiesos apie save atvėrimo ir vaizduotėje jau slypinčios nepažįstamo Didžiojo Kito figūros paviešinimo? Būtent tokioje painioje situacijoje atsiduria šio scenarijaus herojus, atpažįstamas ir visgi jau virstantis apibendrintu portretu, kaip ir dauguma „Nacionalinės paieškų tarnybos“ laidos personažų.

Šiame scenarijuje susitinka dvi manijos, dvi „įkyrios mintys“, būdingos mūsų dienų Lietuvos žmogui. Viena šių manijų yra dingusių arba niekada net nematytų artimųjų paieška. Dabar jau sunku būtų pasakyti, kas atsirado anksčiau – pats poreikis rasti žmogų, su kuriuo dėl vienų ar kitų priežasčių nutrūko ryšiai, arba TV laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ formatas, leidžiantis šią paiešką patikėti „profesionalams“ ir paversti ją vizualiai bei emociškai patrauklia šimtams tūkstančių žiūrovų. Bet kuriuo atveju, akivaizdu, jog vis nauji laidos siužetai paskatina imtis paieškų ir tuos, kurie anksčiau apie tai galbūt niekada negalvojo. „Nacionalinės paieškų tarnybos“ populiarumas puikiai iliustruoja, kaip medija (komunikacijos priemonė), gimusi iš egzistuojančio poreikio, vėliau tą poreikį masiškai reprodukuoja ir, kai kuriais atvejais, netgi klastoja.

Šią laidą galima teisėtai pavadinti mūsų akivaizdoje gimstančiu naujuoju tautiniu epu. Ypač įdomu yra tai, kad artimųjų paieška, patekusi į televizijos eterį, neišvengiamai tampa kažkuo daugiau. Pati televizinio žanro specifika verčia kiekvieną siužetą tapti detektyvine istorija. Žiūrovui glaustai paviešinami laidos dalyvių (tiek ieškančiųjų, tiek ieškomųjų) likimai, ir žiūrovas jaučiasi įtrauktas į šią asmeninę istoriją, o pati istorija tampa tarsi visos Lietuvos istorija. „Nacionalinės paieškų tarnybos“ siužetai, nufilmuoti daugybėje miestų, miestelių ir kaimų, iš tiesų rodo šiandieninės Lietuvos „pjūvį“ daug geriau, nei tai daro žinių tarnybos.

Ironiška tai, jog pats „radimo“ momentas, jau įvykęs, tiek žiūrovui, tiek ieškančiajam laidos metu yra dirbtinai atitolinamas vardan vis to paties detektyvo efekto. Kyla įspūdis, kad pats paieškos procesas ir jo metų atskleidžiamos pavienių žmonių ir visos šalies viltys, baimės ir traumos tapo daug svarbesni, nei galutinis rezultatas. Tad gryniausi „Nacionalinės paieškų tarnybos“ žanro pavyzdžiai yra tie siužetai, kurie neturi aiškios pabaigos – t.y., kai žmogaus nepavyksta rasti, tačiau yra užsimenama, kad paieškos bus tęsiamos. Būtent čia ir galima padaryti išvadą, kad nesibaigiančios paieškos yra pasąmoninis impulsas, įkyri mintis. Tokios paieškos be pabaigos vaizduojamos ir šiame scenarijuje.

Kita šiuolaikinė įkyri mintis – tai antrininko egzistavimo idėja. Viena vertus, matome, kad pastaruoju metu labai išpopuliarėjo TV laidos ir įvairios interneto bendruomenės, padedančios rasti įžymybių antrininkus „paprastų žmonių“ tarpe. Be abejo, būti stebėtinai panašiu į žinomą žmogų yra labai malonu – tada antrininkas tarsi pats perima stipriąsias šio savybes ir nevalingai ima klastoti jo charizmą. Kita vertus, visai kas kitą yra atsitiktinai sužinoti, kad kažkur gyvena žmogus, be galo panašus į tave. Kas jis yra? Ką jis veikia? Ar jis panašus ne tik išvaizda, bet ir charakteriu? Galų gale, svarbiausias ir nemaloniausias klausimas yra: kas iš šios poros yra „originalas“ ir kas yra „kopija“? Keldamas šiuos klausimus, žmogus vienu metu jaučia ir begalinį norą sutikti savo antrininką, ir nerimą. Neatsitiktinai Pietų Amerikos genčių šamanai, į savo antrininką persikūnydavę sapnuose-vizijose, turėdavo vengti susitikimo su juo realybėje: tikėta, jog antraip įvyktų abipusė anihiliacija, „trumpas sujungimas“. Juk ir žiūrėdami vaizdo įrašus, kur esame užfiksuoti, neretai jaučiamės keistai ir nejaukiai, tarsi žvelgtume į savo antrininką, kurio nebekontroliuojame, ir kuris atrodo be galo artimas, tačiau tuo pačiu ir svetimas, nepažįstamas.

Tiek dingusių artimųjų, tiek antrininko paieškas sieja tai, jog beveik visada ieškoma kažko, kas jau yra iš anksto susikurtas vaizduotėje. Neretai „Nacionalinės paieškų tarnybos“ laidos dalyviai prisipažįsta, jog įsivaizduoja ieškomą žmogų vienaip ar kitaip (pavyzdžiui, nenori, jog būtų asocialus arba nusikaltelis, ir pan.). Įsivaizduodamas savo antrininką, žmogus taip pat linkęs sukurti kažką panašaus į sėkmingesnę savęs paties versiją – savo alter ego, įgyvendinusį jo senas svajones ir gyvenimo tikslus. Atrodo, kad tai yra labai svarbus momentas: seniai (arba niekada) nematytų artimųjų ir antrininko paieškų idėja gimsta ne tiek iš smalsumo ar konkrečių „objektyvių“ poreikių, kiek iš pasąmoninio stokos ir asmeninio neužbaigtumo jausmo. Neveltui „Nacionalinės paieškų tarnybos“ laidoje dažnai skambantis leitmotyvas yra „Sunkiausia yra nežinia“. Tačiau žodį „nežinia“ šiuo atveju galima interpretuoti dvejopai. Nežinia dėl realiai egzistuojančio/egzistavusio kito žmogaus likimo ar nežinia dėl trauminio plyšio savo paties asmenybėje, kurį tarsi turėtų uždengti šio žmogaus atsiradimas (ir iš dalies jau uždengia jo fantomas vaizduotėje)?

Sujungus dvi minėtas – antrininko ir paieškų per televiziją – idėjas, būtų logiška tikėtis vieną dieną pamatyti ekrane žmogų, ieškantį savo antrininko su „Nacionalinės paieškų tarnybos“ pagalba. Tačiau neaišku, koks gali būti tokios paieškos rezultatas. Ko šioje paieškoje būtų daugiau – realaus žmogaus pėdsakų aptikimo ar nepatogios tiesos apie save atvėrimo ir vaizduotėje jau slypinčios nepažįstamo Didžiojo Kito figūros paviešinimo? Būtent tokioje painioje situacijoje atsiduria šio scenarijaus herojus, atpažįstamas ir visgi jau virstantis apibendrintu portretu, kaip ir dauguma „Nacionalinės paieškų tarnybos“ laidos personažų.

Reklama

6 atsakymai to “Įkyrios mintys, antrininkai, alter ego ir televizija”

  1. Sykį Venecijoje pamačiau savo antrininkę – tai buvo, manau maždaug 60 metų moteris – tokia, kokia aš atrodysiu, kai būsiu jos amžiaus. Turėjau rankoje kamerą, prieš tai filmavau kažką, bet tas antrininkės iš ateities vaizdas mane taip išmušė iš vėžių, kad negalėjau pakelti rankos su kamera ir paspausti rec mygtuką… Sekiau ją kurį laiką, pastebėjau, kad ir ji mane kažkaip keistai stebi – na, aišku, gal dėl to, kad negalėjau nuo jos nuleisti akių. Taip ir dingo vėliau minioje, o aš dar netrumpai galvojau, kad gal ir gerai, kad jos nenufilmavau…

  2. Nu blyn, toki komentara parasiau, paspaudziau kad publikuot, o kompas man ismeta fraze “Duplicate comment detected; it looks as though you’ve already said that!“ Nu tai kas gi cia dabar?

  3. Aura, tai gal tavo antrininkė iš ateities jau buvo parašius tokį patį komentarą?

    • Jurijau, tavo scenarijus jau savotiškai realizuotas minėto robotikos inžinieriaus Hiroshio gyvenime..žvilgerk į dok. filmą Mechanical Love…Tiesa, dat Duncan Jones’o filmas Moon.. Ten irgi pasireiškia daugelis tavo aprašytų idėjų, bet turbūt įdomiausia tai, kaip susitapatinimas pavirsta personaline anihiliacija.

      • Mechanical Love dar negavom, bet Moon jau pažiūrėjom. Geras siužetas, daug klausimų ir minčių, gal šiek tiek vėliau reikės tas įžvalgas susistemint ir aptarti tekste. Pavyzdžiui, ar tada, kai iš tikrųjų mus masiškai gaminami klonai įvairiems darbams (jei taip bus, aišku — kas yra, deja, kažkaip labai gerai įsivaizduojama), žmonės kurį laiką stengsis juos laikyti kažkur atokiau nuo savęs, savotiškose „darbo stovyklose“ ar net rezervacijose, kad jų buvimas šalia nežalotų „originalų“ psichikos? Kokios teisinės normos reguliuos klonų gyvenimą — tos pačios, kurios reguliuoja „neklonų“ gyvenimą, ar bus kuriama atskira teisinė bazė (kaip dabar jau kalba apie atskiras busimų visuomenėje egzistuosiančių androidų teises)? Ar žmonės greitai pripras prie idėjos, kad gali (ir turi) „paaukoti“ visuomenės labui savo genomą (kaip, pavyzdžiui, dabar „paaukoja“ savo balsą viešojo transporto pranešimams)? Na ir taip toliau. Žodžiu, bus dar kažkokia refleksija viso šito.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: