Pasakojimai yra visai šalia

Kadangi jau atsidūriau naujoje vietoje ir pradėjau beveik-naują gyvenimą, būtų pats laikas pradėti naują pasakojimą.

O pradėti jį būtų geriausia nuo nesenos minties apie pačius pasakojimus. Pastaruoju metu teko bendrauti su keliais žmonėm, kuriuos akivaizdžiai kamuoja (kultūrinės) veiklos alkis, verčiantis juos ieškoti tų pasakojimų, kuriuos galėtų paversti kitiems suprantamu ir įdomiu „produktu“. Ir ieško jie ten, kur nukreipia pirmas impulsas — dažniausiai tai būna daugumai prieinamos vietos, plačiai suvokiamos kaip pagrindinės kultūrinio vyksmo platformos. Vienu žodžiu, pakankamai standartinės ir pažįstamos formos. Pavyzdžiui, „kažkas apie ekologiją“, „viešos kino peržiūros“, „foto-bandymai“ ir t. t. Taip — griebtis pirmiausia tokių populiarių formų yra natūralu.

Bet anksčiau ar vėliau žmogus, jei nėra beviltiškas, neišvengiamai susimąsto — ar šitas pasakojimas yra mano pasakojimas, ar jis lygiai taip pat galėtų priklausyti (ar jau priklauso) kažkam kitam? Ar apskritai galiu papasakoti kažką įdomaus?

Ir kol jis taip mąsto, tos istorijos, kurias galėtų papasakoti tik jis, gimsta ir gyvena nepastebėtos tarp ir šalia visų tų tradiciškų eko-menų, fotografijų serijų, kino peržiūrų ir kt. Unikalios asmeninio gyvenimo aplinkybės, savų kompleksų sąlygojamos neeilinės patirtys — kitaip sakant, tai, kas pasakojama geram draugui ar artimam žmogui prie alaus, vyno ar arbatos. Ir kažkodėl neatpažįstama kaip pasakojimas, vertas išvystymo ir sumanaus, bet kartu ir nuoširdaus pateikimo kitiems; pasakojimas, pats diktuojantis savo tinkamiausią išraiškos formą.

Įdomu, ar Rygoje gyvenanti dabar jau aštuoniasdešimtmetė Irina Pilke suvokė savo „dienoraštinius“ piešinius (juos pačius ir jų pagrindu latvio menininko Edmundo Jansono sukurtą animacinį filmą „Mažo paukštelio dienoraštis“ galima pamatyti ŠMC rodomose „Miesto istorijose“) kaip tokį potencialiai viešą pasakojimą. Aišku, labiau tikėtina, kad pati nesuvokė, tiesiog keturiasdešimt metų piešė juos iš kažkokios jai vienai žinomos būtinybės. Užtat „iš šalies“ jos pasakojimą atpažino ir pagaliau iškėlė į viešumą Edmunds Jansons. Tam jis ir šiuolaikinis menininkas.

Taigi, pradėkime nuo supratimo, kad mūsų pasakojimai yra visai šalia, kad jie nelauktų savo eilės n metų, kol mes bandome spausti iš savęs turinį, kurio mumyse nėra.

Reklama

5 atsakymai to “Pasakojimai yra visai šalia”

  1. Su malonumu perskaičiau. Lauksiu tęsinio :)

  2. negraži defaultinė šypsenėlė, sorry.

  3. Kazkas pasakė: “Namai ten, kur tave supranta..“ Veikla (kulturine), gali būti ne, tik pasakojimų produkavimas kurie gali būti potencialiai “idomūs“, bet pusiau-samoningas (mandrods toks buna) ieškojimas tų namų.

    Šilutės raj, bedarbių komiteto, vyr. sekret.
    “Su Bedarbio Vėliava“

  4. Edva, svarbiausia pačiam suvokti, kad jau turi tuos namus, net jei to dar nepastebi. Anksčiau ar vėliau tas neišvengiamai išlenda.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: