Susitiksim naujoje vietoje!

O tuo tarpu paskaitykit mano naujausią tekstą, kuriame susisteminau susikaupusias mintis apie atvaizdus internete, kurie neaišku kaip ir iš kur ten pateko: Paaiškink šį atvaizdą: internetas kaip keistenybių kabinetas

Seni šeimos albumai ir virtualios nuotraukos – tai ne tik žingsnis modernybės link, bet ir persikėlimas iš privačios erdvės į viešo vaizdų pasaulio šabakštyną. Vaizdų kultūra keičia mūsų matymą.

Praeityje tokie populiarūs šeimos albumai, atrodo, po truputį nyksta, ir vis dažniau masiškai yra tiražuojami virtualūs nuotraukų dienoraščiai. Vaizdiniai elementai yra vis reikšmingesni, aplinkinis pasaulis yra išoriškai vis labiau struktūruojamas, daiktų daugėja, o ir santykis su jais kinta.

Pilnas tekstas čią

Tokį trafaretinį užrašą pamačiau šiandien leisdamasis nuo Liubarto tilto į Goštauto gatvę. Nujaučiu, kad trafareto autorius yra maždaug mano amžiaus, tai yra – faktiškai „mano kartos“ (šiandieninių dvidešimtmečių-trisdešimtmečių) atstovas. Taip pat nujaučiu, kad trafareto žodžiai ir daugybė galimų jų variacijų yra daugelio šios kartos atstovų gyvenimo motto. Ne visų, bet labai didelės dalies. Pirmiausia kalbu ne apie jaunimą iš „periferijos“, kuris tikriausiai tikrai pavargo nuo nykios kaimo tikrovės ir nedarbo, o apie tuos gerai išsilavinusius, gana platų akiratį turinčius, daug keliaujančius jaunus žmones, kurie vis labiau pasiduoda kažkokiam keistam nusivylimo, neišsipildymo, nostalgijos ir „vidinės emigracijos“ kultui.

Mane jau seniai kamuoja klausimas: nuo ko tokio amžiaus ir tokios socialinės padėties žmonės spėjo pavargti? Iš kur toks „prarastos kartos“ patosas, jau vis dažniau prasisunkiantis ne tik į pokalbius ar virtualias blic-išpažintis, bet ir į jaunų autorių romanus? Aš dar galiu suprasti, kai skepticizmo pilni penkiasdešimtmečiai intelektualai ir kultūrininkai sielojasi, kad per dvidešimt Nepriklausomybės metų ta jų Lietuva taip ir netapo realybe, ir pusiau juokais, pusiau rimtai save vadina „lūzerių karta“. Bet egzistencinis nuovargis mano bendraamžių tarpe man atrodo pernelyg didelė prabanga. Be abejo, kažkas gali man paprieštarauti, jog negalima tapatinti kartos literatūrinio atspindžio ir jos realių nuotaikų. Tačiau šiuo atveju literatūriniai scenarijai gana tiksliai (simptomiškai) atspindi išsakytas ir neišsakytas, sąmoningas ir pasąmoningas dalies mano bendraamžių mintis.

Taigi, nuo ko mes „pavargome“? Dažniausi atsakymo variantai – nuo slogios Lietuvos atmosferos, nuo postsocialistinio nykumo, nuo vienodumo, nuo Vakarų kultūros, ir panašiai. Aš gi atsakyčiau taip: nuo savęs pačių ir savo nesibaigiančių pastangų būti ne-savimi. Viskas, kas sudaro mūsų kaip Rytų Europos, vidutinio klimato, post-agrarinės ir post-komunistinės visuomenės atstovų tapatybę, mums jau tiesiog ideologiškai atrodo beviltiškai nuobodu. Čia nėra įspūdingos gamtos, istorija nėra itin įdomi (be to, dar ir „pasisavinta“ lenkiškai kalbėjusios bajorijos), visuomenė yra provincialiai netolerantiška, kultūrinis gyvenimas yra beveik nulinis, švietimo situacija tragiška, na ir taip toliau. Nei man, nei jums tai nėra nauja. Ir didžiąja dalimi tai atitinka realybę. Tačiau man yra įdomesni būdai, kuriais daugelis sprendžia šią „nuobodaus“ istorinio, geografinio ir genetinio palikimo problemą.

Dauguma šių būdų yra vienokios ar kitokios emigracijos formos – fizinė, „vidinė“, kultūrinė, religinė, ir t. t. Būtent „pavargimas nuo savęs“, tas neišspręstas konfliktas su savo paties kultūrine atmintimi ir tapatybe verčia mus ne tik emigruoti į Londoną, bet ir besąlygiškai žavėtis nevakarietiškomis kultūromis, pulti į įvairių rytietiškų dvasinių praktikų glėbį, pabrėžtinai demonstruoti (turistine logika paremtą) kosmopolitizmą.

Štai čia turėčiau pabrėžti, kad nesu nusiteikęs prie emigraciją, keliones į tolimiausius planetos kampus, ir t. t. Nei viena geografinė vieta nepriklauso išimtinai vienai etninei grupei – ji priklauso žmonėms, kurie joje jaučiasi savo vietoje ir netrukdo taip jaustis kitiems, o taip pat investuoja save į tą vietą (ne kapodami galvas kitataučiams ir kitaminčiams, o realiai prisidėdami prie to, kad ir kitiems toje vietoje būtų gera ir įdomu gyventi). Todėl žmogus iš Lietuvos gali puikiai gyventi kur tik nori, jei tik jam to norisi. Mane neramina kas kita. Ne kartą pastebėjau, kad išvažiavusiems iš Lietuvos mano bendraamžiams pasaulio piliečiams yra būdingas tam tikras pamatinis stokos jausmas – neišspręsta miglota nostalgija kažkam, kas palikta, o pakaitalo tam dar nerasta. Paprastai tariant, jie nėra nei čia, nei iki galo ten. Patvirtinimą tam radau ir šios kartos literatūriniuose „manifestuose“. Aš esu už tą ėjimą iki galo ir pilną savo naujojo „čia ir dabar“ apgyvendinimą/išgyvenimą, nes nostalgija, ypač neturinti aiškaus objekto (tikriausiai tas objektas ir yra stabilus „aš“ jausmas, kuris nereikalauja tapatybių travestizmo), yra klastingas dalykas.

Viena iš didžiausių mano kartos problemų yra tas „hipsteriškas“ neišsitekimas savyje, negebėjimas susitapatinti su kažkuo iki galo ir visiškai investuoti save į kurią nors vietą, veiklą, mąstyseną. Man tai labai gerai pažįstama iš mano asmeninės patirties. Mes niekuo iki galo nepasitikime, niekur neįleidžiame šaknų, neleidžiame sau nieko pasakyti be ironijos, cinizmo ar melancholijos atspalvio. Per daug dėmesio skirdami tapatumo politikai ir tapatybių žaidimui, mes esame giliai apolitiški ir nebendruomeniški, nes kiekvienas žiūrime į savo tolimą horizontą, kur galbūt galėsime pagaliau tapti ne-savimi ir taip tarsi išspręsti savo tapatybės problemas. We’re not living our dreams, we’re dreaming of living our lives someday – maždaug taip būtų angliškai. Didžiausias politinis gestas, kurį mes pajėgūs atlikti – tai konstatuoti savo vilčių ir potencialo neišsipildymą čia (galbūt ir visur kitur). Būti dėl kažko tikru, patenkintu, pagaliau, jaustis savo vietoje, o ne nuolat veržtis minėto galimybių horizonto link – tai suvokiama kaip pernelyg konservatyvios, nešiuolaikiškos vertybės.

Kokia gi yra mano pozicija? Nepaisant to, kad aš neturiu jokių etninių sąsajų su Lietuva, aš esu giliai vietinis, lokalus žmogus. „Tuteišis“ geriausia įmanoma prasme. Man yra gera būti ten, kur aš esu, ir tuo, kas aš esu. Ir štai čia aš atsiduriu tarsi tarp dviejų ugnių – kosmopolitizmo su neišspręsta nostalgija iš vienos pusės ir siaurakakčio provincialaus konservatizmo bei ksenofobijos iš kitos. Nei viena, nei kita manęs nežavi, nes, pirma, aš dar nuo nieko nepavargau ir, antra, aš dar daug visko noriu.

Taigi, išeina taip, kad pastaruoju metu didžioji dalis mano tekstų yra apie fotografiją. Tikriausiai todėl, kad kalbant apie fotografiją yra labai patogu kalbėti apie šiandieninę visuomenės būseną apskritai. Paskutiniai du rašiniai yra parašyti Klaipėdoje vykstančios fotografijos ir paralelinių formų bienalės „Erozija“ katalogui bei Lietuvos fotomenininkų sąjungos žurnalui „Fotografija“, o perpublikuoti „Artnews.lt“. Atsargiai, išreiškiamos gana kritiškos ir nevisai politiškai korektiškos nuomonės (kaip ir visad) :-]

1. Autobio[foto]grafijos

2. Nuobodulio retorika

Dar tikriausiai nuo kitos savaitės dėstysiu fotografijos teoriją Vilniaus dizaino kolegijos pirmakursiams, bet apie tai jau vėliau. O kol kas jau kelias savaites Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos 3-io kurso fotografijos technologijų studentams pasakoju apie tinklaraščius ir virtualybę bei buvimą joje apskritai, ir t. t.

Žodžiu, gyvenimas tęsiasi.

Tuo tarpu parašiau štai tokį tekstą apie vaikystės fotografiją ir nostalgiją naujam Lietuvos fotomenininkų sąjungos žurnalo „Fotografija“ numeriui, kuris turėtų pasirodyti artimiausiu metu.

—————————————————————

Kaip fotografija klastoja mūsų prisiminimus

Kas skatina mus (kalbu apie septyniasdešimtųjų pabaigoje – pirmojoje aštuoniasdešimtųjų pusėje gimusiųjų kartą) jausti keistą bendrumą? Dažnai užtenka pokalbyje paminėti kelis raktažodžius iš vaikystės ar paauglystės, kad akimirksniu rastum su pašnekovu bendrą kalbą. Tarsi visi kadaise vaidinome tame pačiame milžiniško masto spektaklyje, kurio dekoracijoms ir dabar neretai jaučiame nostalgiją, ir kurį suvokiame kaip kažką, kas mus vienija ir daro panašiais. Minėtą nostalgiją lydi ir savotiškas prarasto tikrumo jausmas.

Be abejo, galima būtų šį reiškinį paaiškinti paprastai: kadangi vėlyvojo sovietmečio realybė buvo normuota ir standartizuota, o galimų patirčių spektras buvo gana siauras, beveik kiekvienas iš mūsų neišvengiamai patyrė daugelį tų pačių dalykų (žaislų, maisto, viešojo gyvenimo ritualų). O kadangi tų dalykų buvo mažai, mes vertinome juos labiau, nei analogiškus dalykus vertina prie įvairovės ir pertekliaus pripratę šiandieniniai vaikai ir paaugliai. Kitaip tariant, mus, paskutinę sovietmečiu augusią kartą, didele dalimi vienija panaši vaikystės patirtis, kuri radikaliai skiriasi nuo dabarties realybės ir dažnai (sąmoningai ar pasąmoningai) veikia kaip mūsų vertinimų atspirties taškas.

Viena vertus, toks aiškinimas yra teisingas. Neįmanoma paneigti panašių vaikystės patirčių egzistavimo. Mes tikrai esame keistas atvejis: gimę ir augę viename pasaulyje, dabar gyvename visiškai kitame. Ir ta lūžio patirtis, ko gero, iki šiol yra pamatinis mūsų pasaulio suvokimo elementas.

Kita vertus, problema slypi kitur. Kiek ši patirtis yra iš tiesų mūsų tiesioginė patirtis? Ką mes iš tikrųjų atsimename, o ką tik manome, kad atsimename? Kiek šis tariamas bendrumas yra mūsų viduje, o kiek – išorėje? Kitais žodžiais: ar egzistuoja veiksnys, kuris klastoja mūsų prisiminimus ir tokiu būdu konstruoja mūsų kolektyvinę tapatybę kaip fantaziją?

Taip. Tas veiksnys – fotografija. Tiksliau, mūsų vaikystės periodo fotografija. Pradėjau galvoti apie tai, kai pamačiau, kad keli mano draugai turi beveik tokias pačias vaikystės nuotraukas, kaip ir aš. Fotoalbumai iš tų laikų yra standartinių prisiminimų rinkiniai; atvaizdų žanrai paklūsta griežtam nerašytam kanonui: nuotrauka ant butaforinio arklio, nuotrauka su animacinių filmų personažais pajūryje arba miesto aikštėje, grupinė ar individuali nuotrauka iš vaikų darželio naujametinio žiburėlio, fotografija su tėvais iškyloje prie ežero arba upės, nenatūraliai atrodantis “studijinis” portretas, ir t.t. Šie kadrai nėra aktyvūs mūsų kasdienybės dalyviai, bet jie visą laiką yra kažkurioje šešėlinėje mūsų sąmonės zonoje. Tam tikromis aplinkybėmis jie iškyla į paviršių kaip nostalgijos impulsas.

Analoginė nostalgija

Bet juk šiandien fotografiniai atvaizdai yra nepalyginamai gausesni ir vaidina kur kas svarbesnį vaidmenį privačiame ir viešame gyvenime, tad kodėl jie neturi mums tokio poveikio kaip tie išblukę, keistų spalvų ir neretai prastos kokybės atspaudai iš naminių fotolaboratorijų, viešose erdvėse dirbančių fotografų studijų ir sovietinių fotoateljė? Atsakymas: būtent todėl, kad šiuolaikinės (skaitmeninės) fotografijos pernelyg panašios į tai, ką mes matome aplink save savo akimis. Tuo tarpu grynai fizinės (ir lengvai paaiškinamos) analoginių 1980-ųjų fotografijų savybės kuria magiškos, iš esmės kitokios prarastos realybės įspūdį.

Šioje vietoje reikia paminėti, kad Sovietų Sąjungos žlugimas nebuvo vienintelis lūžio taškas mūsų gyvenimuose. Mes taip pat patyrėme kitą, ne mažiau svarbų kultūrinį lūžį – skaitmeninės fotografijos gimimą ir įsigalėjimą. Sprendžiant iš šiandieninių nostalgiškų sentimentų analoginei fotografijai, galima konstatuoti, kad tai buvo trauminė patirtis. Iki šiol galima pajusti, kad analoginė fotografija dėl savo fiziškumo yra suvokiama kaip „tikresnis“ regimosios realybės atvaizdavimo būdas. Dabar, kai nebėra praktinės būtinybės fotografuoti analoginėmis priemonėmis, juostiniai fotoaparatai (ypač senieji „Zenit“, „Lomo“ ir t.t.) atsidūrė fetišizmo ir egzotikos teritorijoje. Lygiai taip pat ir laiko paveikti seni vienetiniai atspaudai yra suvokiami kaip vertingesni už tūkstančius šiuolaikinių skaitmeninių atvaizdų, su kuriais kasdien susiduriame.

Taigi, štai kur paradoksas: nors ir suvokiama kaip „tikresnė“, analoginė fotografija dėl paties fotografinio proceso subtilybių atvaizduoja realybę visai ne taip, kaip mes ją matome šiandien. Tiksliau, analoginiai atvaizdai vizualiai ir psichologiškai apgauna mus, priversdami pasąmoningai tikėti, kad tada viskas iš tiesų atrodė kitaip nei dabar – realybė buvo nuspalvinta kitais atspalviais, ir t.t. (argi mums pasąmoningai neatrodo, kad iki spalvotos fotografijos išradimo pasaulis buvo nespalvotas?). Ir tai kitai realybei mes jaučiame nostalgiją. Tačiau tai nėra nostalgija kažkam, ką mes prisimename kaip savo tiesioginį patyrimą. Atvirkščiai, didžiosios dalies savo vaikystės patyrimų mes neprisimename sąmoningai, bet fotografijos dėka žinome, kad jie buvo. Iš atminties perspektyvos galima sakyti, kad jaučiame nostalgiją kažkam, ko nepatyrėme.

Fotografija kaip atminties protezas

Fotografijos beveik tiesiogine prasme prisimena mūsų vaikystę už mus. Alison Landsberg kalba apie masines kultūros formas (kiną, fotografiją ir t.t.) kaip apie „protezinę atmintį“. Anot jos, filmai ir fotografiniai atvaizdai leidžia mums kolektyviai prisiminti tai, ko nei vienas iš mūsų nepatyrė tikrąja to žodžio prasme. Lygiai taip pat mes patiriame savo (bendrą) vaikystę didžiąja dalimi per fotografija. Išblukę, netobuli atvaizdai tampa mūsų atminties protezais; jie užpildo atminties spragas, bet daro tai tokiu būdu, kad mūsų pačių praeitis tampa miglota fantazija. Kitaip tariant, fotografija ne tiek dokumentuoja mūsų praeities prisiminimus, kiek klastoja juos, įvilkdama į nostalgijos rūbus.

Be to, panašiu būdu vaikystės nuotraukos užpildo ir mūsų bendrumo spragas. Pats jų žanrinis kanoniškumas tarsi sako mums: mes patyrėme ir prisimename tą patį, tad mes turėtume gerai suprasti vienas kitą. Panašu, kad su fotografija ir kitomis masinės vizualios kultūros formomis glaudžiai susijusi ir pati „kartos“ sąvoka. Vizualios kultūros artefaktai yra tarsi veidrodis, kuriame tam tikru laikotarpiu gyvenanti žmonių grupė mato savo atspindį ir pradeda suvokti save kaip bendriją. Žvelgdama į šį veidrodį, ji pasitikrina, ką ji žino ir atsimena. Neatsitiktinai kartos sąvoka pradėta naudoti kultūriniame ir sociopolitiniame (nebe šeimos) kontekste devyniolikto amžiaus viduryje – tada, kai buvo išrastas ankstyvasis fotografinis dagerotipo procesas. Atrodo, kad tam, jog žmonės suvoktų, kas juos sieja (arba fantazuotų apie tai), jie turi pažvelgti į save kažkokios „trečiosios šalies“ – pavyzdžiui, fotografijos – akimis.

Mūsų prisiminimai apie ankstyvąją mūsų formavimosi stadiją yra didžiąja dalimi išoriniai, įšaldyti atvaizduose, kurie neišvengiamai blunka ir nyksta, bet dėl to tampa tik dar žavesni. Ir būtent todėl jie turi tiek galios, kurią mes pastebime neiškart. Fantazija, įkūnyta materialiame objekte – fotografiniame atvaizde – yra daug labiau kerinti ir viliojanti, nei nemateriali, liekanti tik vaizduotėje.

Be nostalgijos kažkam, ko patyrimo momento mes neatsimename, fotografija veikia ir kaip narcisistinis impulsas – ypač jei jos estetika skiriasi nuo „įprastos“ regimos realybės (o taip yra daugumos senų analoginių atspaudų, atrodančių kaip sapno fragmentai, atveju). Žiūrėdami į savo vaikystės nuotraukas, mes tarsi žiūrime filmą apie pačius save. Tai yra iš esmės šizofreniška situacija: tuo pat metu esame aktoriai ir žiūrovai, geidžiantieji ir geismo objektai, prisimenantys ir pamiršę.

Ši situacija yra neįmanoma be fotografijos, bet ji tapo mums tokia įprasta, kad nebepastebime jos keistumo. Šiuo požiūriu fotografija kaip atminties protezavimas aplenkė fizinio kūno protezavimą, nes tobulas protezas yra tas, kuris yra jaučiamas kaip organiška gyvenimo dalis. Tačiau tai, ko veikimas lieka nepastebimas, kelia didesnį pavojų – o fotografija jau seniai žinoma kaip viena iš efektyviausių psichologinio manipuliavimo priemonių. Gali būti, kad mūsų vis dar neapleidžianti fotografinė nostalgija tiems laikams buvo „užprogramuota“ dar prieš mums gimstant. Tokiu atveju, atsispirti jai ir „šiltų“ vintage atvaizdų kerams reikštų pagaliau pereiti iš infantilios stadijos į kritinio sąmoningumo sferą.

Bendrijos gimimas (II d.)

Pirmoji dalis čia.

Štai kaip „370“ yra pristatomas publikai:

—————————————————————-

Pirmojo „370“ numerio viršelis

„370“ – naujas nemokamas laikraštinio formato leidinys Vilniuje, užimsiantis šiuo metu apleistą šiuolaikinės kultūros, kritiško mąstymo, naujų jaunų kūrėjų ir diskotekų aktualijų nišą spaudoje.

Laikraštis bus platinamas nemokamai su „Vilniaus diena“ ir atskirai. Leidinys pasirodys kas mėnesį Vilniaus mieste.

„370“ skirtas skaityti ir geriausia nuosekliai. Laikraštis – tai labiau serialas nei filmo seansas, į kurį pavėlavęs valandą dažnai turinio pilnai ir nesuprasi, – trumpai leidinį pristato jo redaktorė Inga Norke, – taip pat tai mūsų tautos dialogas su savimi. Nuo šios minties prasidėjo „370“ kūrimo idėja – skirtingų lietuvių, gyvenančių ne tik Vilniuje, bet ir Paryžiuje, Londone, Berlyne ir t.t., patirtys bei komentarai mums aktualiomis temomis. Taip pat „370“ suteiks viešumo galimybę jauniems kūrėjams bei dėmesio vertiems renginiams“.

—————————————————————-

Maloniai sutikus redaktorei, publikuoju savo pirmą tekstą, parašytą „370“, čia:

Nesiliauk stebėjęsis!

Kuo pradėti rubriką, kurioje ruošiuosi kalbėti apie dalykus, su kuriais dauguma iš jūsų tikriausiai susiduria kiekvieną dieną, bet galbūt nemano, kad jie yra verti dėmesio? Ko gero, kaip mėgsta sakyti mano draugas, reikia pradėti nuo aukštosios „do“. Pirmas tekstas šioje naujoje vietoje turi būti savotiškas manifestas. Pavadinkime jį stebėjimosi manifestu. Arba stebėjimosi meistriškumo pamoka.

Ana Achmatova sakė, kad inteligentas yra nuolat nustebęs žmogus. Ericas Cartmanas iš „Pietų parko“, parodijuodamas konspiracijos teorijų maniaką Alexą Jonesą, šaukė: „I’m just asking questions!“ Mike’as Enslinas, knygų apie viešbučius su vaiduokliais autorius iš Stepheno Kingo apsakymo „1408“, sakė: „Stay scared.“ Aš sakau jums: „Stay amazed“ – nesiliauk stebėjęsis.

Yra tokia frazė: „Nuostabos verti dalykai yra čia pat.“ Ji galėtų tapti mano gyvenimo credo. Tam, kad pastebėtumėt šiuos dalykus, jūsų vidinis „imtuvas“ turi būti labai jautrus ir veikti reikiamame diapazone. Jūsų kasdienybės kokybė tiesiogiai priklauso nuo to, kaip gerai jūs mokate stebėtis. Viskas, ko tam reikia, joje jau yra. Būtent todėl aš nemėgstu „nuobodulio estetikos“ lietuvių meninėje fotografijoje; mano galva, nuobodulys yra pernelyg didelė prabanga šiais pašėlusiais laikais. „Kad ir ką bedarytum, neleisk sau nuobodžiauti“, kaip patarė vienas iš bevardžių Richardo Linklaterio filmo „Pabusti gyvenimui“ (Waking Life) personažų. Kitas aistringai tvirtino, kad tai, ką mes patiriame, yra „the ongoing Wow“, nesibaigiantis „Nieko sau!“.

Kasdienybė yra nesibaigianti anomalijų virtinė. Štai neseniai toks azijietis, su kuriuo persimetėme keliais žodžiais vakarėlio metu, sužinojęs, kad esu studijavęs kultūros vadybą, tuoj pat su savo „iPhone“ pagalba pakvietė mane tapti jo draugu virtualiame socialiniame tinkle. Tą pačią akimirką žinojau, kad daugiau niekada neapsikeisime ne vienu žodžiu, nes simbolinis veiksmas, kurio tereikėjo, jau atliktas. Tokie dalykai mums nutinka beveik kasdien, bet jei jie jūsų nepriverčia nustebti bent trumpam, mes vargu ar suprasime vienas kitą.

Mane stebina šlamštlaiškiai, atkeliaujantys į mano elektroninio pašto dėžutę ir primygtinai siūlantys ką nors nusipirkti ar padaryti. Nesvarbu, kad jie yra visiškai beprasmiški, o ir adresuoti ne konkrečiai man – man patinka įsivaizduoti, kad į mane iš tikrųjų kreipiasi kažkokie nepažįstami toli gyvenantys žmonės, arba net „tinklo vaiduokliai“. Žinau, kad mane suprastų Valentinas Klimašauskas – perskaitykite jo knygą „Alfavilnius“ ir suprasite, kodėl.

Ar jūs kada nors esate susimastę, kiek daug yra žmonių? Ne apskritai visoje planetoje, tokio skaičiaus neįmanoma ir įsivaizduoti. Kalbu apie jūsų gyvenimą – esamuoju, būtuoju ir busimuoju laiku. Kiek jums teko ir dar teks sutikti įvairiausių žmonių? Kiek žmonių norėtų su jumis susipažinti, bet niekada neišdrįs? Su kiek žmonių norėtumėte susipažinti jūs? Kaip aprėpti protu net tokį mikroskopinį, palyginus su visa pasaulio populiacija, skirtingų gyvenimų skaičių? Mane tai pribloškia ir verčia stebėtis. Kas yra tie žmonės? Kas mane sieja su jais? Ką jie mano apie pačius save? Kaip jie tvarko savo gyvenimus? Kas verčia juos svajoti? Ypač stebiuosi tada, kai staiga ima ir susipažįsta, atrodo, niekuo nesusiję žmonės iš mano praeities ir dabarties arba iš dviejų skirtingų praeičių. Tokius siužetus labai patogu stebėti „Facebook“ tinkle. „Kaip jie galėjo susitikti? Nieko sau!“ Beje, dar mane stebina žmonės, kuriems tokie dalykai atrodo neįdomūs.

Kartais stebiuosi, kad egzistuoja kūnas, kuriame aš gyvenu ir iš kurio kažką kalbu išoriniam pasauliui. Nustebti, kad turi kūną, yra pakankamai lengva: pabandykite miegodami nugulėti ranką ir greitai pabusti. Kiekvieną kartą, kai man taip nutinka, aš stebiuosi, kad didžiąją dalį laiko tą nejudrų, nejautrų ir šaltą daiktą, prikabintą prie mano peties, aš visgi jaučiu kaip organišką ir savą „savęs“ dalį. Kitaip tariant, atrandu savo kūną iš naujo. Įtariu, kad panašiai jautėsi Archimedas, įlipęs į savo vonią. Beveik neabejoju, kad jis buvo taip nustebęs ir šaukė „Radau!“ ne todėl, kad suprato vieną iš gamtos dėsnių, o todėl, kad rado savo kūną.

Iš visų rašytojų geriausiai stebėtis mokėjo Kurtas Vonnegutas. Tai, kas daugumai kitų žmonių niekada nebūtų tapę ne tik nuostabos objektu, bet ir paminėjimo vertu dalyku apskritai, jo prozoje virsta visatos istoriją lemiančiais įvykiais. Kartais linksmai, kartais karčiai juokdamasis Vonnegutas nuolat klausia: „Kaipgi čia viskas taip sutverta, a? Ir kaip mes visi į tai įsipaišom, tiek darydami milžiniškus atradimus, tiek tuštindamiesi kur nors už kampo?“ Gali būti, kad dėl to, jog Vonnegutas nesiliovė stebėjęsis net ir būdamas aštuoniasdešimties, nemažai žmonių manė, kad jis yra idiotas. Jei nuolat stebėsitės, kas nors ir apie jus galvos, kad esate idiotas, kuris švaisto laiką niekams užuot galvojęs apie „tikrai svarbius dalykus“ ar tiesiog atsipalaidavęs ir negalvojęs apie nieką. Teks jums su tuo susitaikyti. Tik atminkite, kad nuolatinis stebėjimasis neturi nieko bendra su suvaikėjimu. Tai yra tiesiog gryna žmogiškumo forma. Manau, kad su dėde Kurtu būtume puikiai sutarę.

Stebėtis akivaizdžiai mokėjo ir situacionistai bei psichogeografijos praktikuotojai kartu su Guy Debordu. Jiems, matyt, nelabai norėjosi tikėti, kad architektūra yra tik konstrukcijos iš statybinių medžiagų, miestas tėra tokių konstrukcijų sankaupa, o žmogus turi judėti visame tame pagal ekonominės logikos dėsnius, stengdamasis kaip įmanoma labiau optimizuoti savo maršrutus. Nelabai norisi tuo tikėti ir man, ir jums nepatariu – praleisite daug įdomių dalykų. Miestas yra didžiulis gyvas pasakojimas, o architektūra ir jos diktuojamos situacijos yra atskiri to pasakojimo epizodai. Kai šiandien, rytoj ir bet kurią kitą dieną eisite gatve, pasistenkite juos perskaityti. Štai viename Vilniaus name ant durų į rūsį kabo lentelė su užrašu „Vodomer“. Kasdieninėje rusų kalboje tas mistinis „antropomorfinis“ žodis reiškia viso labo vandens skaitiklį, tačiau stebėtis mokantis žmogus, kuris savo vaizduotei sako „tu“, o ne „jūs“, netruks įsivaizduoti paslaptingą ir charizmatišką vandens matuotoją, gyvenantį tame rūsyje lyg Minotauras.

Jei reikėtų paversti viską, ką parašiau aukščiau, vienu lozungu, jis skambėtų taip: „Niekas nėra savaime suprantama“.

Tomo Čiučelio iliustracija

Balandžio 22 d., ketvirtadienį, kartu su įprastu kultūrinės veiklos partneriu Tomu Čiučeliu bei kitais įdomiais kalbėtojais dalyvausiu teorinėje medijų meno festivalio „Enter 8“ konferencijoje, šįkart skirtoje garso menui. Kaip jau turbūt žinote, festivalis vyksta kultūros kurorte – Šiauliuose.

Tos pačios dienos vakarą grosiu geriausią čigonų, rumūnų, moldavų, žydų ir kt. tautų muziką iš savo kolekcijos „Enterio“ vakarėlyje Šiaulių „Centro šokoladinėje“, kuri dažniausiai pavirsta ir centro vynine. Pasiruoškit tiek įdomiam klausymuisi, tiek šokiams.

Visa festivalio „Enter 8“ programa čia.

Susitiksim kultūros kurorte!

P.S. Beje, bus jau metai nuo tos dienos, kai būtent Šiauliuose, „Enter 7“ metu, gimė Ilfas ir Petrovas Huculai bei jų vardo palapinių miestelis!