Technologijų sutrikimai yra proga pasidžiaugti

Šiandien leisiu sau neilgą asociatyvų įrašą. Turbūt daugelis jūsų pastebėjo, kad šiom dienom keistai elgiasi populiariausias socialinis tinklas (interneto šaltiniai informuoja, kad ruošiamasi eiliniams dizaino pakeitimams). Štai ką apie tokius dalykus sako kultūros kritikas Stevenas Shaviro ir rašytojas Michelis Houellebecqas (ir aš kartu su jais).

Gilyn į bendrijas

Tęsdami bendrumo ir bendrijų temą, kuri mums pastaruoju metu yra viena aktualiausių, parašėme su Tomu Čiučeliu naują tekstą portalui „Artnews.lt“. Greit bus ir antra dalis!

Gyvenimas kaip viešbučio kambarys

Būna tokių dienų, kai ne iš šio ne iš to mane apima keista apgaulinga nostalgija (o gal tam reikia rasti kitą žodį, nes tikrai nostalgijai priežasčių nėra) – imu prisiminti įvairius žmones, kuriuos man per savo ligšiolinį gyvenimą teko pažinti vienokiom ar kitokiom aplinkybėm. Nugyvenau kol kas ne taip jau ir daug, bet tų žmonių, atrodo, buvo daugiau nei gali tilpti į mano galvą. Dauguma tų, kuriuos taip neplanuotai prisimenu, yra iš pakankamai senų laikų, ir ryšys su jais, aišku, jau seniai nutrūkęs. Gerai pagalvojus, net ir mano ryšys su pačiu ankstesniu savimi yra daugeliu atžvilgių nutrūkęs. Bet va – prisimenu kažkodėl.

Sapnų geografija

Aną naktį vėl sapnavau neegzistuojantį miestą, į kurį periodiškai patenku sapnuose. Tiesa, šįkart pirmą sykį neapsilankiau jame „fiziškai“ – važiavau su tėvais kažkokiu nepažįstamu keliu ir staiga pajutau, kad tas miestas, tapęs man toks pažįstamas, yra visai netoli, ir jei pasuksime į šalutinį kelią, gana greitai jį pasieksime. Taigi, pasiūliau tėvams padaryti lanką, kad parodyčiau jiems tą miestą, kur ne kartą lankiausi (dabar neprisiminsiu, ar pasakiau jiems tiesiog taip, ar leidau suprasti, kad tą miestą ne kartą sapnavau), bet jie pasakė, kad pernelyg ilgai užtruksime, todėl verčiau nuvažiuosime ten kitą kartą. Žodžiu, taip ir nepasukom to miesto link, nors labai norėjau. Buvo apmaudu ir sapne, ir pabudus.

Tai įvyko!

Daug bendro darbo valandų, daug minčių ir vilčių — ir štai pagaliau gimė nauja erdvė, kurioje, tikiu, nutiks daug labai įdomių dalykų ir susiformuos nauja bendrija: Karasas.lt. Sveiki atvykę!

Autsaiderių kultūra ir užribio bendruomenės: lietuviški variantai?

JAV buvo ir yra pilna pavienių šeimų, marginalių bendruomenių, apokaliptinių sektų ir sukarintų organizacijų (pavyzdžiui, the Militia movement), kurios dėl dažniausiai labai panašių priežasčių (protestas prieš korumpuotą valdžią ir elito tironiją, tikėjimas konspiracijų teorijomis, siekis iš anksto pasiruošti didelio masto socialiniams neramumams ir įvairiems apokaliptiniams įvykiams) pasirinko vadinamą opt-out lifestyle – pasišalinimą į visuomenės užribį, į atokesnes ir oficialios valdžios institucijų menkai kontroliuojamas vietoves ir gyvenvietes. Šia tema yra sukurta gerų dokumentinių filmų – mano labiausiai rekomenduojami yra epizodas The Legend of Ruby Ridge iš ciklo Secret Rulers of the World ir Off the Grid: Life On The Mesa.

Gyvenimas kaip kine

Po ilgokos pertraukos pagaliau parašiau naują parodos recenziją. Tikiuosi, per tą laiką nepraradau įgūdžių. Šįkart tai paroda „ARTscape: Italija“ galerijoje „Vartai“, pristatanti italų Rä di Martino bei Gianluca ir Massimiliano De Serio ir lietuvio Ugniaus Gelgudos darbus.

Naujas pažadas

Norėjau šį bei tą brūkštelėti palinkėjimo forma dar prieš Naujus, bet kadangi jau nespėjau, leisiu sau šiek tiek išsiplėsti ir ne vien palinkėti jums tam tikrų dalykų, bet ir pamėginti paaiškinti, kodėl jie man atrodo svarbūs. Juolab kad naujų metų pradžioje viskas atrodo kažkaip aiškiau.

Kodėl gamta iš tiesų yra Šėtono bažnyčia, ir kodėl turėtume džiaugtis praradę ryšį su ja

Aš nuolat dreifuoju tarp dviejų radikaliai skirtingų būsenų. Viena jų – ta laukinė, pirmykštė, beasmeniška ir skendinti chaotiškame fantasmagoriškų sapnų svaigulyje; žodžiu, sunkiai simbolizuojamas grynas subjektyvumas, tai, ką Hegelis pavadino „pasaulio naktimi“. Kita – racionalizuojanti, teoretizuojanti, viską paverčianti kalba; kitaip sakant, iš tos neartikuliuotos „pasaulio nakties“ išsiveržiantis konstruojamos reikšmės fontanas, kuris slepia nuo manęs ir aplinkinių tą nebylią tuštumą ir sukuria įspūdį, kad aš esu simbolinėje realybėje lengvai dalyvaujanti sociali būtybė.

Atgal į kultūros kurortą (nostalgija dioniziškai komandiruotei į Šiaulius)

Praėjo jau daugiau nei savaitė po to pilko sekmadienio, kai grįžom iš Šiaulių (turbūt geriau būtų pasakyti – iš festivalio „Virus 14“ miestelio, nes festivalio metu ta vieta tampa kažkuo kitu nei „įprasti“ Šiauliai, bent jau atvažiavusiems į „Virusą“ iš kitur). Todėl galima leisti sau nedidelę refleksiją, nors „blaivi“ distancija per tą savaitę neatsirado, kaip ir per pusmetį, praūžusį po ten pat vykusio festivalio „Enter 7“.